„Iš pradžių buvau priblokštas, atrodo, vieną dieną esi sveikas žmogus, o kitą dieną – jau rimtas pacientas. Buvo nelengva su tuo susitaikyti, tiek psichologiškai, tiek praktiškai prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių“, – pasakoti pradeda Aistis.
Apie transplantacijas nieko nežinojo
Apie savo ligą Aistis sužinojo 2017 metais, tuomet jam buvo 26-eri. Iki lemtingo apsilankymo jis nieko nežinojo apie organų donorystę ir transplantaciją, tačiau vyras turėjo nedelsdamas pradėti dializės procedūras bei apsvarstyti inksto transplantacijos galimybę.
„Kai prasidėjo dializės, ėmiau jaustis šiek tiek geriau – praėjo nuolatinis pykinimas, pasitvarkė skrandis. Rinkausi peritoninę dializę, kurią namuose atlikau savarankiškai. Iš pradžių tikrai buvo nelengva, bet kadangi dar ikikoroniniais laikais daugiausia dirbau nuotoliniu būdu, bent jau darbo atžvilgiu galėjau nesunkiai prisitaikyti.
Aišku, organizmą dializės procedūros vis tiek alina, taigi, su laiku pradėjo jaustis, kad jėgų ne per daugiausia. Labiausiai gal vargino ta nuolatinio nuovargio būsena ir energijos stoka. Atrodo, esi jaunas, turėtum būti kupinas jėgų, tačiau buvo kitaip“, – prisimena jis.
Maždaug po 9 mėnesių vyras pateko į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, o po metų sulaukė inksto transplantacijos.
Aplankė džiaugsmas ir stresas
Dalyvauti paskutiniame donorinio inksto recipientų atrankos etape Aistis vyko tris kartus.
„Daugiausia džiaugsmo ir streso buvo sulaukus kvietimo atvykti į transplantacijos centrą patį pirmą kartą. Jaudulys, nekantrumas, džiaugsmas – sukilo pačios įvairiausios emocijos. Paskui, perėjus visą tyrimų bei laukimo karuselę, ir supratus, kad skambutis nieko dar negarantuoja, jau ramiau žiūrėdavau į tuos skambučius.
Paskambina, ir važiuoji, tikiesi geriausio, bet susitaikai su mintimi, kad gali baigtis visaip“, – prisimena jis.
Trečią kartą jam nusišypsojo laimė – tyrimai parodė, kad Aisčio suderinamumas su donoriniu organu yra labai geras ir jam gali būti atliekama vieno iš donorinių inkstų transplantacija.
„Mano atveju viskas praėjo labai sklandžiai, esu labai dėkingas nuostabiai Kauno klinikų nefrologų ir kitų mus prižiūrėjusių specialistų komandai. Gal iš pradžių, po transplantacijos ir buvau grįžęs į stacionarą dėl kažkokios infekcijos, bet nuo to laiko viskas klostosi tiesiog puikiai“, – džiaugiasi Aistis.
Transplantacija pakeitė gyvenimą
Vyras sako, kad po inksto transplantacijos jaučiasi geriausiai, kiek tik gali prisiminti.
„Transplantacija iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Kadangi tą inkstų ligą greičiausiai turėjau jau seniai, tiesiog neprisimenu, jog kada būčiau taip gerai jautęsis. Dabar vėl galiu valgyti iš esmės viską ir mėgautis visais gyvenimo teikiamais malonumais.
Kitąsyk, užsisukus kasdieniuose darbuose ir rūpesčiuose, galima tai pamiršti bei neįvertinti, kiek iš tikrųjų duoda gera sveikata. Tokios ir panašios ligos, nubloškiančios tave ant slenksčio tarp gyvybės bei mirties, nori nenori priverčia susimąstyti ir kitaip vertinti gyvenimą. Džiaugiesi kiekviena diena kiek įmanydamas, nes tiesiog niekada nežinai“, – sako vyras.
Transplantacija iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Aistis skatina pamąstyti ir pasikalbėti su artimaisiais apie organų donorystę, nes niekas nežino, kas gali nutikti:
„Manau, nė vienas nežinome, kas laukia anapus, bet jei taip atsitiktų, kad tektų palikti šią žemę, argi nebūtų puiku atsisveikinimo proga kažkam įteikti nuostabią gyvenimo dovaną?“
Transplantacijų laukia šimtai
Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje žmogui konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka. Svarbu suprasti, kad smegenų mirtis – ne koma. Konstatavus smegenų mirtį žmogus nebepabus, nes jo smegenų veikla nebeatsikurs.
Artimųjų jaučiamas netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę, pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti, ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai siekiant įvertinti, ar donoro organas tikrai jiems tinkamas.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inksto ir inksto-kasos komplekso laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – galimybę regėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 307 žmonės: 77 laukia inksto, 1 – kasos-inksto komplekso, 33 – širdies, 7 – plaučių, 3 – širdies-plaučių komplekso, 44 – kepenų, 142 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 5 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo ar artimųjų organus po mirties.
