Lemtingas spalio rytas
Šių metų spalio 6-ąją Tomo žmona Sandra atsimena tarsi pro rūką. Per vieną akimirką sugriuvo visi šeimos planai ir svajonės.
„Ryte vyras motociklu išvažiavo į darbą, aš dar ruošiausi vežti dukrytę į mokyklą. Tuo metu netikėtai man paskambino vyras ir pats pranešė apie avariją. Jis nebuvo praradęs sąmonės, tačiau jautė beprotišką skausmą ir negalėjo pajudėti“, – pasakojo moteris.
Kelio vingyje praslydo motociklo ratai ir griūdamas Tomo kūnas atsitrenkė į metalinį stulpą. Atvykusi policija iš žymių ant kelio nustatė, kad Tomas greičio užmiesčio kelyje neviršijo – važiuota apie 60 km/val. greičiu. Vyrui lūžo 9-as ir 10-as stuburo slanksteliai, keli šonkauliai, nutrūko šalia esantys nervai, sumušti plaučiai. Atvykę medikai baiminosi, kad prasidėjo vidinis kraujavimas, laimei, bent šis spėjimas nepasitvirtino.
„Likimo ironija – greitis nebuvo didelis, o pasekmės – pačios blogiausios“, – atsiduso pašnekovė.
Jos vyras buvo pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, tačiau abi operacinės, kuriose atliekamos sudėtingos operacijos, kokios reikėjo šiuo atveju, buvo užimtos.
„Laukti teko 8 valandas, vyrui, kad jis ištvertų skausmą, buvo leidžiami nuskausminamieji. Pati operacija taip pat užsitęsė – truko 6 valandas. Kai klausiau prognozių prieš ją, gydytojai sakė: negalvokite dabar apie tai, kad jis vaikščios, melskitės, kad jis išgyventų. Mat vienas lūžęs slankstelis buvo šalia pagrindinės aortos.
Vyras išgyveno, tačiau po operacijos sužinojau, kad jis liko paralyžiuotas ir nieko nejaus žemiau bambos. Kai paklausti, ar dar įmanoma ką nors padaryti, gydytojai atsakė, kad apie tai nėra jokios kalbos. Daugiau nėra jokių gydymo galimybių ir jokių šansų, kad vyro būklė pagerės. Vyras apie tai sužinojo tik po kelių dienų. Aš pati stengiausi savo skausmo neparodyti ir jį visaip palaikyti“, – toliau dėstė Sandra.
Po sunkios operacijos – skaudi žinia
Tomui žinia, kad jo laukia neįgaliojo vežimėlis, buvo pasakyta po kelių dienų, kai jis atsigavo po operacijos.
„Laimei, jis psichologiškai stiprus. Aš jo vietoje jau seniai turbūt būčiau išprotėjusi. Pirmąją dieną ištvėriau tik su raminamaisiais. Ir šiandien mane palaiko tik viena mintis – padaryti viską, kad bent šiek tiek pagerėtų vyro gyvenimo kokybė. Dėkui Dievui, mūsų šeimą palaiko visa aplinka, Tomo bendradarbiai logistikos įmonėje. Jis yra geras žmogus, visiems su malonumu padėdavo, todėl dabar žmonės nori jam atsidėkoti. Visi mus ramina – surinksime pinigų, su žmonių ir Dievo pagalba gal atrasime pagalbą užsienyje“, – pasakojo Sandra.
Po gydytojų verdikto, kad Lietuvoje Tomui niekuo daugiau negalima padėti, šeima pradėjo ieškoti pagalbos užsienyje. Sandra išsiuntė vyro medicininius dokumentus kelioms užsienio klinikoms, kurios taiko naujausius stuburo gydymo metodus. Atsiliepė net kelios, kurios taiko kamieninių ląstelių terapiją. Tačiau norint gauti rezultatą, būtina pradėti šią terapiją taikyti kuo greičiau.
Bene daugiausiai vilčių šeima deda į kliniką Kanadoje, kurios medikai siūlo injekcijas į stuburą, kurios padidintų nervinių signalų perdavimo stiprumą. Taip pat būtų įstatytas elektrinis stimuliatorius, kuris galėtų perduoti nervinius signalus į smegenis. Po to sektų labai intensyvi fizinė reabilitacija, kurios tikslas – kiek įmanoma, atgaivinti raumenis.
Po gydytojų verdikto nenuleido rankų
„Mums nežada aukso kalnų. Tiek aš, tiek vyras suprantame, kad Tomas jau niekada nebebus toks, koks buvo. Tačiau bus didžiulė laimė, jeigu jis pradės bent truputį jausti apatinę kūno dalį ir sugebės kontroliuoti šlapinimąsi, kas šiuo metu yra didelė problema. Šlapimas jam nuleidžiamas kateteriais, kurie kelia uždegiminius procesus. Pusantro mėnesio vyrui laikėsi aukšta temperatūra – nukrito vos prieš savaitę.
Sėkmės atveju, galbūt Tomas sugebėtų bent šiek tiek pajudėti – su ramentais ar vaikštyne. Jam labai svarbu, kad jis galėtų bent šiek tiek savimi pasirūpinti pats. Jeigu neišbandysime visko, kas įmanoma, vėliau dėl to labai kaltinsime save. Patirti tokią traumą 28-erių, kai gyvenimas tik prasideda, labai sunku. Aš jį užjaučiu ne tik kaip savo vyrą, bet ir kaip žmogų. Turime vieną bičiulį, kuris prieš 20 metų patyrė traumą ir dabar gailisi, kad neieškojo jokių galimybių. Žinoma, tais laikais jų ir nebuvo tiek, kiek dabar“, – svarstė pašnekovė.
Gydymo kaina neįkandama
Šeima paskaičiavo, kad gydymas ir reabilitacija Kanados klinikoje, taip pat kelionės ir pragyvenimo išlaidos sudarytų apie 150 tūkst. eurų. Tokia suma šeimai neįkandama net ir dabar, kai su draugų, artimųjų ir geros valios žmonių pagalba surinkta 65 tūkst. eurų. Už šias aukas Sandra be galo visiems dėkinga.
„Į ateitį visada žvelgėme optimistiškai, stengėmės susikurti geresnį gyvenimą. Vilniaus rajone už paskolą įsigijome namuką, kurį remontavomės savo jėgomis. Norėjome turėti savo namus, tačiau visos mūsų svajonės žlugo per kelias minutes. Dabar jos ir neturi prasmės, nes svarbiausia – sveikata. Ši nelaimė 180 laipsnių kampu apvertė požiūrį į gyvenimą ir vertybes.
Prieš avariją kurį laiką nedirbau, kad padėčiau dukrytei priprasti prie mokyklos. Ji pradėjo lankyti nulinę klasę. Šeimą išlaikė vyras. Tačiau prieš savaitę iki avarijos kaip tik gavau gerą darbo pasiūlymą – man buvo leista dirbti puse etato, kad spėčiau pasirūpinti ir dukryte. Bet dabar abu likome be darbo. Aš pati kasdien blaškausi tarp vyro, kuris šiuo metu reabilitacijoje, ir dukrytės priežiūros. Jei ne tėvų ir artimųjų pagalba, nežinau, kaip dabar išgyventume“, – atviravo moteris.
Sandra atviravo, kad kad šiuo metu nebeturi jokių tolimų ateities tikslų. Šiuo metu pagrindinis ir artimiausias tikslas – surinkti lėšas vyro gydymui: „Aš suprantu, kad šis gydymas užtruks ne vienerius metus, bet turime viltį, kad jis pagerins vyro gyvenimo kokybę. Ji ir palaiko mane.“
Jei galite prisidėti prie Tomo gydymo, tai galite padaryti paaukodami čia:
Gavėjas: Plaipa Labdaros ir paramos fondas
Įmonės kodas: 306164671
A/s: LT757044090103920424.
Taip pat paaukoti galima per banką arba Paypal čia.
