Mūsų nerimastingais laikais statistinis žmogus prieš nurydamas maistą pasmulkina dantimis viso labo 3 kartus ir tai, aišku, gerokai per mažai. Turbūt optimalus variantas – kramtyti, kol pagal tekstūrą nebebus įmanoma pasakyti, ko yra burnoje. Pavyzdžiui, kramtyti brokolį tol, kol liežuvis nebejus jo žiedynų ir žiedynstiebių, t. y. jus tik vientisą masę. Šitokio kriterijaus siūlo laikytis daugelis dietologų.
Didysis Kramtytojas
Amerikietis Horace’us Fletcheris nebuvo medikas. Tačiau kai draudimo kompanija atsisakė apdrausti jį dėl per didelio kūno svorio, sukūrė naują dietą ir ši padėjo jam numesti keliasdešimt kilogramų. Maža to, be galo energingas ir iškalbus vyrukas, prekiautojas meno kūriniais, XX a. pradžioje flečerizmo idėją sugebėjo paskleisti labai plačiai, įgijo nemažai sekėjų ir tapo milijonieriumi.
Reikia valgyti tik tada, kai pajunti alkį, negalima to daryti, kai esi piktas ar liūdnas.
Didžiuoju Kramtytoju vadintas savamokslis dietologas tvirtino, kad maistas turi būti kramtomas 32 kartus (po kartą kiekvienam dančiui). Jis taip pat akcentavo, kad reikia valgyti tik tada, kai pajunti alkį, negalima to daryti, kai esi piktas ar liūdnas, ir kad flečerizmo laikymasis ne tik padeda suvartoti mažiau maisto, numesti svorio, bet ir akivaizdžiai prideda jėgų.
Pastarasis jo teiginys, regis, buvo patikrintas eksperimentais Jeilio universitete. Rašoma, kad 58-erių Didysis Kramtytojas rungėsi su universiteto studentais atletais atlikdamas įvairius fizinius pratimus ir gerokai jaunesnius už save įveikė. Gal tai ir tiesa, turint galvoje, kad tarp Horace’aus Fletcherio sekėjų buvo ir pats Johnas D. Rockefelleris – žmogus, kuriam kažin ar galėjai kabinti makaronus.
Kodėl reikia tai daryti?
Jūsų dėmesiui – trumpa ekskursija į žmogaus kūną ir 5 argumentai, kad Didysis Kramtytojas neklydo.
1. Maisto virškinimas prasideda ne tada, kai jis atsiduria skrandyje. Pirmas etapas – suvilgymas seilėmis. Gamta pasirūpino, kad nerytume jo sauso ir netraumuotume stemplės. Be to, seilėse yra fermentų – jų reikia, kad maistas iš burnos gilyn į organizmą keliautų jau pradėjęs skaidytis.
Išvada: kuo geriau maistas yra sukramtomas, tuo labiau jis sudrėkinamas ir paveikiamas fermentų, tuo lengviau nuryjamas.
2. Su kramtymu glaudžiai susijusi dantų ir dantenų sveikata. Kai kramtome, išsiskiria daugiau seilių ir jos sutepa dantis – jei to nebūtų, šie sudiltų per keletą metų. Be to, jos, turinčios antibakterinių medžiagų, apiplauna dantis, dantenas ir šitaip saugo juos nuo rūgščių, kenksmingų mikroorganizmų, apnašų. Dėl pastarųjų ant dantų atsiranda akmenų, kyla dantenų uždegimas. Daug krakmolo ir kitų angliavandenių turintys produktai (saldumynai, miltų ir bulvių gaminiai) – pagrindinis apnašų šaltinis. Kad jų susidarytų kuo mažiau, kiekvienąkart pavalgius reikėtų burną išsiskalauti. Alternatyva – sugraužti obuolį, morką, saliero stiebą... Juos kramtant ne tik šalinamos apnašos, bet ir stiprinamos dantenos (juk vyksta savotiškas jų masažas ir gerėja kraujotaka), mažinama bakterijų, kurios tirpdo emalį ir sukelia ėduonį (augaluose yra jas slopinančių medžiagų).
Išvada: teisingo maisto kramtymas padeda palaikyti burnos higieną, dantų ir dantenų sveikatą.
3. Maistą kramtant paskubomis, ryjant stambias jo dalis, lengva sukirsti visą cepeliną ir nė nepajusti, kad jis jau pilve. Išties puikus būdas padidinti suvartojamų kalorijų kiekį! Kai maistas kramtomas iš lėto, sotumo jausmą sukelia mažesnė porcija. Atlikite eksperimentą: jei valgote greitai, per artimiausią valgymą kiekvieną kąsnį kramtykite bent dvigubai ilgiau, nei įpratusios. Turbūt žinote, kad skrandis gauna žinią iš smegenų: „Šeimininkas jau pasisotino!“, praėjus maždaug 20 minučių nuo valgymo pradžios. Taigi uždavinys – per tą laiką neprisikišti daugiau maisto, nei išties reikia. Ką rodo tyrimai?
Per vieną iš jų gauta informacija tokia: palyginus maisto kiekius, kuriuos suvartojo 35 kartus ir 10 kartų maistą kramtę studijos dalyviai, paaiškėjo, kad pirmieji jo suvartojo 12 procentų mažiau. Pasak Vašingtono universiteto Nutukimo tyrimų centro direktoriaus Adamo Drewnowski, jei žmogus suvartos 12 procentų kalorijų mažiau, nei buvo įpratęs, per metus jis turėtų netekti apie 11 kilogramų svorio. Tačiau tokį rezultatą galima sieti tik su maistu, kurį reikia sukramtyti. Vartojant daug skysto maisto (ledų, sulčių, sriubos), jis gali būti kitoks.
Išvada: valgant palengva, gerai sukramtant maistą galima išvengti nereikalingų kalorijų.
Jei maistas ryjamas vos pakramčius, smegenys iš skonio receptorių nesulaukia detalios informacijos ir neparengia darbui virškinimo sistemos.
4. Kuo geriau maistas sukramtytas, tuo lengviau kūnui jį suvirškinti. Šis procesas reikalauja nemažai energijos ir jos sąnaudos ypač išauga, jei skrandis ir žarnynas priversti daryti tai, ką turėjo padaryti burna. O juk jie dar turi atlikti savo tiesiogines funkcijas! Kai kramtome, skonio receptoriai siunčia smegenims informaciją apie tai, ką ragauja. Savo ruožtu smegenys, ją įvertinusios, nurodo atitinkamiems organams pasiruošti priimti maisto davinį, t. y. turėti visko, kad jis toliau tvarkingai būtų apdorojamas. Jei maistas ryjamas vos pakramčius, smegenys iš skonio receptorių nesulaukia detalios informacijos ir neparengia darbui virškinimo sistemos.
Išvada: tinkamas kramtymas sudaro smegenims galimybę duoti aiškias komandas virškinimo organams, o šiems – spėti jas įvykdyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Priklausomybė nuo cukraus: kas gresia ir kaip ją sumažinti?
5. Kas nutinka, kai į skrandį krinta kaip reikiant nesukramtytas maistas? Pirma, jis gali traumuoti ir stemplės, ir skrandžio sieneles. Antra, kuo didesni gabaliukai, tuo sudėtingiau skrandžiui juos sudoroti (bedantis skrandis teturi savo sultis) ir tinkamo pavidalo perduoti žarnynui. Trečia, tik iš gerai susmulkinto maisto į kraują patenka maksimalus naudingų medžiagų – vitaminų, mineralų – kiekis.
Pavyzdžiui, „The American Journal of Clinical Nutrition“ paskelbė, kad kai žmogus kramto migdolus 25 kartus, jis absorbuoja daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių (organizmui labai reikalingų) už tą, kuris kramto tik 10 kartų. Įdomu, kiek jų absorbuoja tie, kurie riešutus nuryja po 3 kartų? Ketvirta, dideli suvalgytų, bet gerai nesukramtytų produktų gabaliukai tampa saugyklomis bakterijų, kurios, patekusios į žarnyną, joms labai mielą aplinką, ima greitai daugintis. Tai nevyktų, jei bakterijos būtų sunaikintos skrandžio sulčių, bet tai įmanoma tuo atveju, kai maistas būna gerai susmulkintas. Tie mikroorganizmai gali būti kalti dėl pilvo pūtimo. Apskritai maistas, jei jis nesuvirškintas, organizme pūva.
Išvada: gerai sukramtytas maistas nežaloja organizmo ir jį optimaliai aprūpina gyvybiškai svarbiomis medžiagomis.