Kas penkerius metus rašomas vėžio gydymo planas
„Pirmiausiai norėčiau pradėti nuo statistikos. Lietuvoje yra apie 3 mln. gyventojų, Prancūzijoje – beveik 70 mln. Lietuvoje kasmet diagnozuojama 18 tūkst. vėžio atvejų, Prancūzijoje – 360 tūkst. Lietuvoje yra šešios vėžį gydančios įstaigos, Prancūzijoje – 928. Tokių specializuotų centrų, kaip mūsų Nacionalinis vėžio institutas, yra 22.
Taigi galima įsivaizduoti mastus. Visa onkologinė pagalba Prancūzijoje organizuojama valstybiniu lygiu, per Sveikatos apsaugos ministeriją. Kas penkerius metus rašomas vėžio planas. Paskutinis galioja nuo 2014 m.
Tai didžiulė knyga, visiems prieinama internete. Paprasti gydytojai, dirbantys, kaip ir aš dirbau, praktinį darbą, kuriant planą aktyviai nedalyvauja, tačiau jame labai smulkiai aprašoma, kokias procedūras turi gydytojas atlikti konkretaus vėžio gydymo metu: kokie turi būti atlikti tyrimai, kada jie turi būti atlikti ir pan. Ir kas penkerius metus atsiskaitoma, kas padaryta, kodėl nepadaryta ir pan. Man, kaip atvažiavusiai dirbti gydytojai, buvo pasakyta, kad tai esminis dokumentas, kuris reglamentuoja onkologinės pagalbos organizavimą“, – pasakojo medikė.
Gydytojas turi teisę skirti bet kokį vaistą
Pasak jos, Prancūzijos ligoninės gauna visus vaistus vėžiui gydyti, kurie tuo metu yra efektyviausi.
Jeigu aš apie kokį nors vaistą paskaitydavau konferencijose ar publikacijose, per pusę metų jis jau pasiekdavo ligoninę ir mes dirbdavome su tais vaistais.
„Jeigu aš apie kokį nors vaistą paskaitydavau konferencijose ar publikacijose, per pusę metų jis jau pasiekdavo ligoninę ir mes dirbdavome su tais vaistais. Kai nuvykusi neradau kai kurių vaistų, dėl kurių mes Lietuvoje susirašinėdavome su ligonių kasomis, paklausiau, kodėl jų nėra. Man buvo atsakyta, kad vaistas prailgina išgyvenamumą tik pusantro mėnesio, todėl į jį neinvestuojama, bet gydytojui, dirbančiam ligoninėje, neuždrausta skirti šį vaistą. Tai reiškia, kad jeigu gydytojui atrodo, kad vaistas pacientui bus naudingas, jį galima skirti, nors pagal ligoninės ir visos valstybės politiką jis nerekomenduojamas.
Taip pat chemoterapiniams vaistams nereikia rašyti receptų, kas palengvina medikų ir pacientų gyvenimą. Viskas yra kompiuterizuota. Gydytojas užpildo duomenis sistemoje, pacientas paguldomas į palatą ir jam pradedami lašinti vaistai. Tai užtrunka apie pusvalandį. Pas mus tai trijų valandų mechanizmas: pacientas pirmiausiai laukia gydytojo apžiūros, tada gydytojas ilgai rašo receptą, pacientas su tuo receptu eina pirkti vaistų, stovi eilėje, po to grįžta ir laukia, kada jam bus pradėtas gydymas“, – aiškino B.Brasiūnienė.
Pacientas yra Dievas: gydytojas taikosi prie jo
Paprastai vienas žmogus pas onkologą neina. Jį lydi artimieji arba draugai. Pirmą kartą konsultacijai jam skiriama valanda laiko, kad būtų atsakyta į visus jo ir artimųjų klausimus. Jeigu valandos neužteko, t. y. dėl streso, kurį patyrė žmogus girdėdamas diagnozę, gydymo planą, perspektyvas, gydytojui buvo sunku rasti kontaktą, per savaitę pacientui pasiūloma antra konsultacija, taip pat trunkanti valandą.
Po vizito pas gydytoją pacientas patenka pas slaugytoją, kuri jam taip pat skiria valandą laiko ir atsako į visus kylančius klausimus: kada nuslinks plaukai, ar bus galima maudytis, eiti į baseiną ir pan.
Pirmą kartą konsultacijai skiriama valanda laiko, kad būtų atsakyta į visus klausimus. Jeigu valandos neužteko, per savaitę pasiūloma antra konsultacija, taip pat trunkanti valandą.
Koks bus parenkamas gydymas, kada jis bus pradėtas, paskutinį žodį visada taria pacientas. Gydymo eiga visada derinama prie žmogaus atostogų, kitų gyvenimo aplinkybių. Nors gydytojas išsako savo nuomonę, ar nepavojinga atidėti gydymą arba daryti pertrauką, visgi pirmiausiai derinamasi prie paciento interesų.
„Net jei pacientui 80 ar 90 metų, jis prijungtas prie deguonies aparato, gyvena vienas, artimieji negali jo dažnai lankyti, jis gali likti namuose. Kartą per savaitę socialinės tarnybos jį atveža chemoterapijai į ligoninę, namuose ji prižiūri slaugytoja, o jeigu šeimos gydytojas nusprendžia, kad vienos slaugytojos neužtenka, skiriama dar viena. Visa tai žmogui nieko nekainuoja. Pagal poreikį namuose gali apsilankyti ir skausmo specialistas, kitų profesijų gydytojai. Taigi egzistuoja puikiai sustyguota sistema“, – teigė pašnekovė.
Lietuvoje dėl vaisto kompensavimo sprendžia tik maža saujelė žmonių
Gydytoja atviravo, kad grįžusi į Lietuvą po penkerių metų pastebėjo, kad gerokai padaugėjo vaistų vėžiui gydyti, tačiau labai sumažėjo klinikinių tyrimų prieinamumas, t. y. jų patekimas į Lietuvą. Pirmos fazės onkologiniai ligoniai jų beveik visai neturi, trečios fazės kokybiškų klinikinių tyrimų yra, bet pasiūla be galo maža. Taip pat ne visos farmacinių bendrovių vaistų programos pasiekia Lietuvą arba pasiekia jau gerokai per vėlai – paskutinį programos mėnesį.
Taip pat tapo sudėtingesnė vaistų skyrimo tvarka. Anksčiau gydytojui užtekdavo Ligonių kasoms nusiųsti vieną raštą, prašant individualiai kompensuoti kokį nors vaistą. Šiandien popierizmo labai daug, Ligonių kasoms dėl individualaus vaisto siunčiama po kelias dešimtis užklausų, kurioms suformuluoti tenka pasitelkti ir teisininkus, kurie detaliai nagrinėja su vaistų kompensavimu susijusius teisės aktus.
Užuot skyręs laiką pacientui, gydytojas priverstas pildyti popierius
„Taigi visa atsakomybė dėl vaistų užkrauta ant gydytojo pečių, užuot leidus jam dirbti tiesioginį darbą – gydyti. Dabar gydytojas priverstas sėdėti prie ligonių kasų raštų, atsakinėdamas į juos, užuot gilinęsis, kokią pagalbą gali suteikti pacientui. Be to, dėl vaistų kompensavimo sprendžia labai siauras kelių žmonių ratas. Aš, kaip Nacionalinio vėžio instituto, sutraukiančio maždaug trečdalį visų vėžio atvejų Lietuvoje, atstovė kviečiama tik į simbolinius posėdžius. Deja, visos įstaigos lygiavertėmis sąlygomis negali dalyvauti priimant sprendimus“, – svarstė B.Brasiūnienė.
Taigi Lietuvai reikia onkologinių ligų gydymo modernizacijos – pradedant gydymo įstaigų pertvarka, kad pacientas gydymo metu negulėtų stacionare, ko užsienyje seniai nėra, baigiant inovatyvių vaistų pateikimo į Lietuvą procedūrų pagreitinimo.
Pasak medikės, Lietuvoje reikalinga visa apimanti vėžio gydymo modernizacija – pradedant centralizuotomis vaistų skiedimo sistemomis, baigiant naujausių inovatyvių vaistų prieinamumo gerinimu, kad naujausi efektyvūs vaistai Lietuvą pasiektų greičiau.
„Sveikatos sistema turi prisitaikyti prie šių dienų onkologinio ligonio poreikių, o sveikatos politika turi būti formuojama atsižvelgiant į visų Lietuvos onkologijos įstaigų atstovų nuomonę ir patirtį“, – įsitikinusi gydytoja.
