Įtampos V.Garasto gyvenime netrūko nuo mažumės. Būdamas vaikas, garsusis treneris išgyveno antrą pasaulinį karą bei jį lydėjusias negandas, neramumus. Visi šie išgyvenimai paliko savo įspaudą širdyje. Vėliau savo duoklę pasiėmė sportas.
„Aš galiu pasakyti taip: didysis sportas nėra sveika. Va, kūno kultūra, judėjimas dėl savęs: išeiti pasivaikščioti, paplaukioti, lauko tenisą pažaisti, pabėgioti – naudinga. Tuo tarpu sportuojant profesionaliai, viskas – absoliučiai kitaip. Čia reikia atiduoti visą save ir dar daugiau. Tiek fiziškai, tiek psichologine prasme.
Kiekvienas sportininkas nori patekti į rinktinę, svajoja atstovauti savo šaliai, nugalėti. Tačiau pasiseka ne visiems. Ne visi gali būti patys geriausi. Dalį sustabdo traumos. O ir milžinišką stresą atlaiko ne visi. Toks jau tas gyvenimas. Didysis sportas, pergalės pareikalauja nemažai aukų. Kai kada sveikata paaukojama visam laikui“, – teigia pašnekovas.
Pergalių ir pralaimėjimų kaina
V.Garastas savo širdį pirmą kartą pajuto seniai, prieš kelias dešimtis metų.
„Pamenu, buvau jaunimo Lietuvos rinktinės treneris. Dalyvavome moksleivių spartakiadoje, pirmos mūsų varžybos vyko Almatoje. Tąkart vos nepralošėme, dėl to išgyvenau didžiulį stresą. Tai labai paveikė. Toks negerumas tada širdį buvo apėmęs, net greitąją pagalbą man kvietė, – pasakoja legendinis sportininkas. – „Žalgirio“ laikais būdavo dar neramiau. Prisipažinsiu, man, kaip ir po aikštelę lakstantiems žaidėjams, taip pat kartais tikrindavo pulsą. Jis siekdavo 120 tvinksnių per minutę.
Nenuostabu, aš juk taip pat nuolat bėgdavau, nervindavausi, išgyvendavau dėl savo vyrų. Net neįsivaizduojate, kiek nervų kainuodavo pergalės... Jei pralošdavome, labai nusimindavome, nusiraminimui kartais ir ugninio vandens paragaudavome. Ką čia slėpsi? Visa tai labai paveikė širdį. Ir tikrai ne gerąja prasme.
Aišku, širdis tokiu pajėgumu dirbdavo ne kiekvieną minutę, tačiau būdavo tokių akimirkų, kurios viską lemia. Ir nulėmė. Ilgainiui prasidėjo širdies permušimai, jos ritmas pradėjo trikti. Kol galiausiai prieš 5 metus sutriko taip, kad gydytojai man jau nebegalėjo jo atstatyti be chirurginio įsikišimo. Dabar gyvenu su „angelu sargu“ – širdies stimuliatoriumi“.
„Ar aš dar galėsiu judėti?“
Susirgus šis klausimas V.Garastui buvo vienas svarbiausių. „Aš negaliu nieko nedaryti. Nuo prigimties esu toks, kad man reikia eiti, veikti, kuo nors užsiimti. Man buvo baisiausia, kad liga apribos mano fizinį aktyvumą. Supratau, kad nuo šiol teks nuolatos vartoti vaistus, tačiau nenorėjau visam likusiam gyvenimui atgulti lovon.
Džiaugiuosi, kad kol kas valdau ligą, kad galiu eiti pasivaikščioti, paplaukioti baseine, gyventi daugmaž visavertį gyvenimą. Savęs labai nealindamas, aš vis dar darau viską. Jei nieko neveikiu, man kaip tik būna blogiau, savijauta iškart – prastesnė“, – prisipažįsta žymusis krepšinio treneris, kasdienybėje visada prisimenantis legendinio nardytojo J.Y.Cousteau kadaise išsakytus žodžius, kad nieko neveikiantys sunaikina patys save.
„Tas žmogus pasiekė giluminio nardymo rekordus, nes visą gyvenimą judėjo. Ir aš judu. Negaliu nejudėti“, – teigia krepšinio žvaigždė.
Nors V. Garasto kasdienybė vis dar kupina veiklos, pašnekovas neslepia: jėgos – visgi nebe tos. „Sirgdamas privalai labai save saugoti. Širdis – tai juk ne koja ar ranka, kuri suskaudo ir praeis. Širdis atsakinga už visą kūną, už visas mūsų turimas jėgas“, – priduria pašnekovas.
Stengiasi galvoti apie gyvenimą, nes pesimizmas žlugdo
Pasak krepšinio legendos, širdies nepakankamumas – bjauri, klastinga liga, apie save pranešanti tik negalavimui įsisenėjus. „Kaip ir minėjau, pakankamai anksti pradėjau „jausti“ širdį, ji vis apie save man primindavo.
Tačiau aš niekada to nesureikšmindavau. Ai, stresas, pavargau, nepamiegojau, pailsėsiu ir praeis – tikindavau save. Vis nerasdavau sau laiko. O reikėjo rasti... Galiausiai atsidūriau situacijoje, kai nebepajėgdavau užlipti net į antrą aukštą neuždusęs – pritrūkdavo oro, prireikė rimtos medikų pagalbos“, – atvirauja V.Garastas.
V.Garastas prisipažįsta, kad nėra nieko blogiau, kai žmogus su savo liga lieka vienas pats.
„Negalima tik gulėti ir galvoti apie savo ligą. Reikia galvoti apie gyvenimą, ką dar būtų galima padaryti, kaip sau padėti, kuo dar įmanoma pasitarnauti kitiems. Bent jau man toks optimistinis mąstymas, toks nusiteikimas labai padeda, teikia prasmės. Noriu būti naudingas, kol dar galiu. Kad ir patirtimi su kitais pasidalinti. Noriu turėti veiklos, skaityti, domėtis, gyventi visavertį gyvenimą, nes pesimizmas žlugdo“, – tvirtina žinomas vyras.
Įsitikinęs, kad valstybė turi padėti
Širdies nepakankamumas šiandien gydomas specialiais naujos kartos vaistais, kurie pacientams leidžia jaustis maksimaliai gerai, kiek tai įmanoma sergant šia nepagydoma liga. Kitose valstybėse minėtas inovatyvus gydymas yra prieinamas jau ne vienerius metus. Tačiau ne Lietuvoje.
„Glumina, kad reikalingi vaistai yra taip sunkiai prieinami. Pacientas privalo juos gauti. Ir ne kažkada ateityje, o dabar, kada jam labiausiai jų reikia“, – teigia V.Garastas.
Anot jo, sunku net įsivaizduoti, kaip turi jaustis gydytojas, kuris žinodamas, kad yra inovatyvių vaistų, negali savo pacientui jų skirti, mat žmogus pats neišgalės šių įsigyti. Lygiai taip pat sunku suvokti, ką išgyvena ir sergantysis, negalėdamas efektyviai gydytis.
„Pacientas negali laukti. Jis privalo gyventi normalų gyvenimą. Ir šioje vietoje jam privalo padėti valstybė“ – įsitikinęs garsusis treneris.
Liga vis labiau jaunėja
Kalbant apie širdies nepakankamumą, liūdniausia, pasak Kauno klinikų kardiologės dr. Jolantos Laukaitienės, yra tai, kad šis negalavimas – tai nėra vien liga, greičiau tai ligos: padidėjusio kraujospūdžio, sutrikusio širdies ritmo, širdies raumens uždegimo baigtis.
„Širdies nepakankamumas yra grėsminga būklė, nes kas antras pacientas nuo diagnozės nustatymo miršta per penkerius metus. Todėl labai svarbu atpažinti šio negalavimo simptomus. Tai dusulys, oro trūkumas mažiausio fizinio krūvio metu, kai sunku net pasikloti lovą, nes kažkas spaudžia krūtinę, taip pat kojų tinimas, nuolatinis nuovargis, nenorėjimas nieko veikti, svorio priaugimas, pilvo apimties didėjimas, apetito stoka“, – vardija J.Laukaitienė.
Anot gydytojos, ypač didelį nerimą kelia ir tai, kad širdies nepakankamumas kuo toliau, tuo labiau jaunėja, vis dažniau suserga net labai jauni, visiškai tam nepasiruošę žmonės.
Jiems diagnozė tikrąja to žodžio prasme išmuša pagrindą iš po kojų, susirgusieji nebenori nieko: nebenori dirbti, nebenori gerti vaistų, nebemato ateities, sutrinka šių žmonių asmeniniai, seksualiniai, socialiniai ryšiai. Kitais žodžiais tariant, jų gyvenimas pasikeičia iš esmės.
