„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

5 mitai apie organų donorystę: ne, po mirties jie nebus parduoti juodojoje rinkoje

Organų donorystė – labai jautri sritis, apie kurią visuomenėje dėl žinių stokos vis dar sklando daugybė įvairių mitų. Nuo to, kad gali prireikti organų transplantacijos, nėra apsaugotas nė vienas žmogus – nei vaikas, nei suaugęs, tačiau, kol žmonės su tuo nesusiduria, dažnai būna linkę tikėti klaidingais įsitikinimais. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pranešime spaudai dalinasi ir paneigia 5 dažniausiai girdimus mitus.
Donorystė
Donorystė / 123RF.com nuotr.

1 mitas. Jei gydytojai sužinos, kad turiu Donoro kortelę, nesistengs manęs išgydyti.

Gydytojai nėra suinteresuoti didinti mirtingumą savo skyriuose. Į reanimacijos skyrių patekusį pacientą, visų pirma, bus siekiama išgelbėti, ir tik pacientui mirus, bus kalbama apie donorystę.

Lietuvoje yra įteisintos šios organų donorystės rūšys: 1) po smegenų mirties – tai tokia būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar funkcionuoja; 2) neplakančios širdies donorystė – kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka; 3) gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui persodinamas sutuoktinio arba artimo giminaičio, sutinkančio dovanoti organą, inkstas.

123RF.com nuotr./Operacija
123RF.com nuotr./Operacija

2 mitas. Katalikų bažnyčia prieštarauja organų donorystei.

Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė.

Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums „suteikta“ aukštesnių jėgų. Tad, paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.

3 mitas. Turėdamas Donoro kortelę, pateksiu į tyčią surežisuotą avariją.

Organų donorystė galima tik reanimacijoje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai sustojus kvėpavimui ir nutrūkus kraujotakai. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Kitais atvejais organų donorystė neįmanoma.

Tai reiškia, kad donorystė negalima, kai žmogus žūva avarijos vietoje, susmunka gatvėje ar miršta savo namuose. Taip pat Donoro kortelės turėjimas neužtikrina, kad net ir nustačius smegenų mirtį, žmogus iš karto taps organų donoru.

4 mitas. Esu per senas tapti organų donoru.

Organų donorystei amžiaus limito nėra. Vyriausias organų donoras Lietuvoje buvo 85-erių. Jauniausias – vos kelių dienų kūdikis. Europoje vyriausia organų donore tapo 101 metų moteris.

Taip pat yra užfiksuota nemažai atveju, kai vyresni nei 100 metų asmenys po mirties tampa audinių donorais.

5 mitas. Sutikus tapti donoru, po mirties mano organai gali būti parduoti juodojoje rinkoje.

Įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus. Organai yra gyvybiškai svarbūs ir nejkainojami, todėl pasaulyje jų pirkimo bei pardavimo sandoriai yra draudžiami, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“