Tonzilės ir adenoidai yra limfoidinio audinio sankaupos, išsidėsčiusios ryklėje. Jos atsakingos už viršutinių kvėpavimo takų apsaugą ir imuniteto formavimą, teigiama gydymo įstaigos pranešime spaudai.
Tonzilės gerai matomos išsižiojus. Jos didėja pirmaisiais gyvenimo metais dėl dažnų viršutinių kvėpavimo takų infekcijų ir, nors vėliau pamažėja, išlieka visą gyvenimą.
Adenoidai, kitaip nei tonzilės, yra nosiaryklėje. Jų, pražiodžius vaiką, nepamatysite. Otorinolaringologė V.Mickevičienė pabrėžia, kad šių darinių nederėtų vadinti polipais, nes pastarieji yra patologinės struktūros, paprastai randamos suaugusiųjų nosies ertmėje.
Kada šie dariniai ima kelti problemų?
Adenoidai yra ikimokyklinukų liga. Nors jų randama jau vaikui gimus, didėti pradeda apie 2–3 metus, kai mažyliai ima dažniau sirgti viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis. Didžiausi būna apie 5–6 metus, vėliau pradeda mažėti ir paauglystėje išnyksta. Kai adenoidai labai išveši, atsiranda kvėpavimo problemų: vaikai kvėpuoja per burną, knarkia, kalba tarsi per nosį, formuojasi ydingas sąkandis.
Kai išvešėję adenoidai blokuoja nosiaryklines klausomojo vamzdžio angas, už būgnelio kaupiasi skystis, sukeliantis klausos problemų. Kartais adenoidai nebūna dideli, bet dėl infekcijos kartojasi sloga, ūminiai vidurinės ausies uždegimai.
Tonzilės gali sukelti problemų įvairaus amžiaus žmonėms. Vaikams dažnai diagnozuojama tonzilių hipertrofija, arba išvešėjimas. Joms labai padidėjus, sunku kvėpuoti, vaikai prasčiau valgo, nes nepatogu ryti, kartais miegant trinka kvėpavimas.
Kita bėda yra lėtinis tonzilitas, diagnozuojamas dažnai kartojantis ūminiam tonzilitui (liaudiškai – anginai), kuriam būdinga aukšta temperatūra, stiprus ryklės skausmas, pūlingos apnašos ant tonzilių. Ūminis tonzilitas arba lėtinio tonzilito paūmėjimai gali sukelti kitų organų (širdies, inkstų, sąnarių) pažeidimus, todėl tai ir yra pavojinga, reikia laiku ir tinkamai gydyti.
Kaip diagnozuojama adenoidų ir tonzilių hipertrofija?
Diagnozė nustatoma išsamiai apklausus pacientą ir apžiūrėjus ryklę bei nosiaryklę. Naudojami lankstūs fibroendoskopai – prietaisai su kameromis. Jie įkišami į nosies landą iki nosiaryklės: įvertinamas adenoidų dydis, spalva, sekreto kiekis ir kt. Procedūra nėra skausminga, trunka iki minutės.
Gomurio tonziles apžiūrėti kur kas lengviau – pakanka mentelės. Ja nuspaudus liežuvio šaknį, galima įvertinti tonziles.
Kada rekomenduojama atlikti operaciją?
Adenoidektomija rekomenduojama, kai nepadeda konservatyvus gydymas, atsiranda kvėpavimo takų obstrukcija, vaikas kvėpuoja per burną, knarkia, formuojasi ydingas sąkandis. Taip pat adenoidai šalinami, kai kartojasi pūlingos viršutinių kvėpavimo takų ligos, vidurinės ausies uždegimas.
Tonzilių operacijos gali būti dviejų tipų: dalinis tonzilių pašalinimas (tonzilotomija), dažnai atliekamas kartu su adenoidų šalinimu, ir visiškas šalinimas – tonzilektomija (liaudiškai – anginos operacija). Tonzilotomija atliekama, kai tonzilės yra labai didelės, bet nėra lėtinės infekcijos. Tonzilektomija reikalinga esant lėtiniam tonzilitui arba peritonziliniam pūliniui.
Anksčiau adenoidektomija ir tonzilektomija būdavo atliekamos nuskausminus vietiškai, vaiką pririšus prie kėdės. Dabar visiems ligoniams daroma narkozė – pacientas apsaugomas nuo skausmo ir streso, o gydytojams tampa lengviau dirbti.
Kokia operacijos eiga?
Prieš operaciją vaikas turi būti visiškai sveikas – nesirgti net sloga. Prieš procedūrą atliekami kraujo tyrimai, elektrokardiograma.
Ir tonzilotomija, ir adenoidektomija atliekamos per burną. Operacija trunka apie 15–20 min. Adenoidai pašalinami specialiu įrankiu – lyg nuvalomi nuo nosiaryklės sienų. Kartais žaizdelių kraštai prideginami. Atliekant tonzilotomiją, pašalinamos arčiau vidurio esančios tonzilių dalys. Likęs audinys prideginamas. Apie 1,5 val. po operacijos rekomenduojama nevalgyti. Vaikai paprastai tampa žvalūs praėjus kelioms valandoms po procedūros.
Sudėtingiausia iš aptariamų operacijų yra tonzilektomija. Ji trunka apie 30–45 min. Procedūros metu tonzilės atidalijamos nuo aplinkinių ryklės audinių specialiu instrumentu. Kraujavimas būna intensyvesnis, žaizda prideginama. Gijimas po tonzilektomijos užtrunka ilgiau, ligonis bent parą lieka ligoninėje, daroma lašelinė, leidžiami vaistai nuo skausmo.
Tonzilės šalinamos su kapsule, todėl tikrai neatauga. Adenoidai kapsulės neturi, jie yra priaugę prie ryklės sienų. Taigi teorinė ataugimo tikimybė išlieka.
Kokios galimos minėtų operacijų komplikacijos?
Komplikacijų rizika yra, bet jos tokios retos, kad baimintis ruošiantis procedūrai tikrai nereikėtų. Pasaulinė statistika rodo, kad kraujavimas po operacijos pasireiškia vos 1 proc. pacientų. Vis dėlto visus tėvelius įspėjame, kada reikėtų suskubti pas gydytoją iš burnos pasirodžius kraujo, kilus dideliam, vaistais sunkiai numalšinamam skausmui, atsiradus aukštesnei nei 38 laipsnių temperatūrai, ribotiems kaklo judesiams (kai galva pasukta tik į vieną pusę).
Apskritai tiek adenoidų, tiek tonzilių operacijos atliekamos tik tada, kai būtina. Nė vienas gydytojas tokios intervencijos nepasiūlys šiaip sau. Gydytoja prisimena, kaip teko operuoti 2,5 metų mergytę. Jos adenoidai jau buvo ketvirto laipsnio (tokie dideli randami retai), tonzilės išvešėjusios. Prieš operaciją ji miegodavo sėdėdama, nepailsėdavo, nuolat triko kvėpavimas.
Jau pirmą naktį po operacijos situacija kardinaliai pasikeitė – mažoji pacientė miegojo ramiai alsuodama. Po savaitės į profilaktinį patikrinimą atvykę tėvai šypsodamiesi pasakojo naktimis vis dar nesudedantys bluosto – pakaitomis tikrina, ar dukra kvėpuoja, nes nebegirdi knarkimo.
Ar yra rizika, kad adenoidai arba tonzilės ataugs?
Tonzilės šalinamos su kapsule, todėl tikrai neatauga. Adenoidai kapsulės neturi, jie yra priaugę prie ryklės sienų. Taigi teorinė ataugimo tikimybė išlieka. Ji didesnė, jei adenoidektomija atliekama 2–3 metų vaikams arba sergantiems alerginiu rinitu. Tačiau tai nutinka retai. Be to, kaip minėjau, operacijos atliekamos tik tada, kai nepadeda konservatyvus gydymas ir intervencija yra vienintelis būdas pagerinti vaiko gyvenimo kokybę ar užbėgti už akių ilgalaikiam klausos sutrikimui, neleisti susiformuoti adenoidiniam veidui ir pan.
6 mitai apie slogą
Slogą greitai ir efektyviai gydo svogūnų, česnakų, alavijų sultys, lašinamos į nosį. Visus šiuos augalus ir jų sultis geriau vartoti imunitetui stiprinti, bet netepti jais nosies ir nelašinti į landas. Tai nuo seno žinomas gydymo būdas, dažniau ne padedantis, bet sukeliantis papildomų nemalonių pojūčių. Tiek svogūno, tiek česnako, tiek alavijo sultys gali sudirginti gleivinę, o norimo poveikio nebus.
Ir negydoma sloga praeina per savaitę. Medicininėje literatūroje rašoma, kad suaugusiesiems virusinė sloga praeina per savaitę, vaikams – per 14 dienų. Tačiau gydyti būtina, kad būtų lengviau kvėpuoti, nevargintų užsikimšusi ar varvanti nosis. Negydomas šis negalavimas gali pereiti į ausų, plaučių uždegimą, laringitą ir kitas daug sunkesnes ligas.
Pašildžius kojas ir nosį, sloga praeina greičiau. Nuo šiltų vonelių su druska savijauta, žinoma, pagerės, bet sloga greičiau nepraeis. Norint susilpninti nemalonius pojūčius, reikia naudoti tinkamus preparatus. Jeigu sekretas skystas, nosis nuolat bėga ar sunku kvėpuoti, įsigykite sutraukiamųjų vaistų. Jei sekreto daug ir sunku išpūsti, labiausiai tinka jūros vanduo.
Žalsvas sekretas yra sinusito požymis. Gelsvos ar žalsvos spalvos sekretas nerodo, kad kilo bakterinė infekcija. Pakitusi nosies išskyrų spalva yra normali ligos stadija.
Atšalus orams, slogos neišvengsite. Slogą sukelia ne šaltas oras, bet virusai (yra daugiau nei 200 skirtingų rūšių). Dažniausi jų – rinovirusai. Jais užsikrečiama kontaktiniu ar oro lašeliniu būdu. Kitais žodžiais tariant, kad užpultų sloga, virusas iš sergančio žmogaus organizmo turi patekti į jūsų.
Vaistus nuo slogos galima vartoti tol, kol ji tęsiasi. To daryti griežtai nepatariama. Ilgai naudojant kraujagysles sutraukiančius vaistus, jos tampa daug silpnesnės, sumažėja sienelių elastingumas, gali išsivystyti lėtinis atrofinis rinitas. Sutraukiamuosius vaistus rekomenduojama vartoti ne ilgiau nei 5–7 dienas.
