Jo nuomone, šiuolaikiniai tėvai pasižymi pernelyg didele vaikų globa, kartais trukdydami jiems augti kaip asmenybėms. Taigi, kokias klaidas darome?
Klaida Nr. 1: Atimame iš vaikų galimybę rizikuoti
Jei suagusieji iš vaikų gyvenimo eliminuoja bet kokią riziką, jų atžalos auga turėdamos žemesnę savivertę ir daugybę baimių.
Įpratome manyti, jog dabartinis pasaulis pilnas pavojų, tad mes nuolat nerimaujame, kad vaikams ko nors nenutiktų. Taigi, apie jokią jiems leistiną riziką nėra net kalbos. Tačiau tyrimai sako ką kita: vaikai, kurie, kaip jų tėvai, neleido laisvalaikio lauke, nuolat nusibrozdindami kelius ir delnus, o saugiai sėdėjo namie prie kompiuterių, suaugę turi daug daugiau fobijų. Turint galvoje, kad apskritai iš dabartinio jaunimo žodyno nyksta frazė „einam į kiemą“, auganti karta turės daugiau baimių, ypač tie, kurių tėvai nuolat kartoja: „Nevažinėk dviračiu, nugriūsi, nelakstyk – sušilsi“. Jei suagusieji iš vaikų gyvenimo eliminuoja bet kokią riziką, jų atžalos auga turėdamos žemesnę savivertę ir daugybę baimių.
Klaida Nr. 2: Neleidžiame jiems pajusti savo elgesio pasekmių
Dabartinė jaunoji karta nebeturi tų įgūdžių, kuriuos turėjo žmonės prieš 20-30 metų, nes šiuolaikiniai tėvai pernelyg greitai puola spręsti už vaikus visas jų problemas. Žaibiška pagalba išvaduotoja vaikus iš būtinybės savarankiškai ieškoti išeičių sunkesnėse situacijose. Tokie vaikai ateityje nebus lyderiai, o tik vykdytojai, nes visada lauks, kad kažkas nuspręstų už juos ir pasakytų, ką daryti. Jie mąsto taip: „Jei suklysiu, jei nepasieksiu tikslo, tai labiau patyrę viską sutvarkys“. Bėda, kad pasaulis sutvarkytas kiek kitaip ir nė vienas, pradėjęs savarankišką gyvenimą, nebeturi auklės prie šono ir pats privalo atsakyti už savo poelgius.
Klaida Nr. 3: Lengvai dalijame jiems pagyrimus
Nors šiuolaikiniai gyvenimo būdo mokytojai akcentuoja, kad vaikus būtina girti ir skatinti, tėvai dažnai perlenkia lazdą. „Nuostabus ir nepakartojamas“ jų vaikas ilgainiui toks atrodo, deja, tik jiems. Ir tuomet vaikas ima abejoti, ar tie tėvai tikrai teisūs, nes mokytojai jais nepatenkinti, bendrakalasiai nenori draugauti, o aplinkiniai baisisi jų neišsiauklėjimu. Jei tėvai „nemato“ blogų vaiko poelgių, stengiasi juos užglaistyti, o už kiekvieną menkniekį skatina materialiai, jų atžalos ilgainiui ima manipuliuoti tėvais – nuslepia dalį tiesos, kad išvengtų problemų. Jie tampa žmonėmis, kurie negali susidoroti su menkiausiais sunkumais.
Klaida Nr. 4: Nepasakojame jiems, kad ir mes klydome
Reikia vaikams leisti suklysti, bet tai nereiškia, kad tėvai negali jų įspėti apie gresiančius sunkumus. Papasakokite, kad, būdami jų metų, irgi klydote ir krėtėte nesąmones, bet iš jų pasimokėte. Tik nereikia nuobodžių teorinių pamokslų apie alkoholio ir rūkymo žalą... Kalbėkite faktais ir pavyzdžiais. Turbūt turite istorijų, kaip žmonės sujaukia gyvenimą savo paties rankomis. Papasakokite, kaip jautėtės, kai susidurdavote su panašiomis problemomis, su kuriomis jie susiduria šiandien ir ko iš jų pasimokydavote. Vaikai turi jausti gerą jūsų įtaką.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pozityvus kalbėjimas: nauja mada?
Klaida Nr. 5: Painiojame sąvokas „protas“, „talentas“ ir „branda“
Kartais galvojame, kad sumanus mūsų vaikas jau pasiruošęs suaugusiojo gyvenimui. Jei jis talentingas muzikantas, tai visiškai nereiškia, kad talentingai tvarkysis savo gyvenimą. Branda neturi tiksliai nustatyto metų skaičiaus... Ir nėra universalių taisyklių, kada vaikui galima leisti tą ar aną. Tačiau išeitis yra – stebėkite to paties amžiaus vaikus ir lyginkite. Jei vaiko bendraamžiai daug savarankiškesni, turėtumėte daugiau savarankiškumo suteikti ir savajam.
Klaida Nr. 6: Mūsų žodžiai skiriasi nuo darbų
Parodykite vaikams, kad galite kurti geresnį pasaulį nebūdami savanaudiški – savanoriaudami, padėdami silpnesniems, kovodami už teisybę.
Mūsų, kaip tėvų, užduotis – padėti vaikams įgyti gyvenimiškos patirties, tapti gerais žmonėmis, atsakingais už savo žodžius ir poelgius. Namuose juk mes esame lyderiai, todėl turime nemeluoti net smulkmenose, nes vaikai labai jautrūs saldžiam melui. Visada prisiminkime, kad mus stebi mūsų vaikų akys, kad iškilus moralinio pasirinkimo būtinybei, jie, stebėdami mus, išsiaiškins, kaip reikia elgtis. Parodykite vaikams, kad galite kurti geresnį pasaulį nebūdami savanaudiški – savanoriaudami, padėdami silpnesniems, kovodami už teisybę. Nes jei kalsite į galvas jiems pamokymus ir abstrakčias tiesas, o patys elgsitės atvirkščiai...
Taigi, tapkite savo vaikams ne auklėmis, o MOKYTOJAIS. Nuo ko pradėti?
- Aptarkite tai, ką, jūsų nuomone, vaikas turėtų žinoti apie suaugusiųjų gyvenimą.
- Leiskite vaikams išbandyti tai, kas juos traukia. Suklysti. Ir prisiimti atsakomybę.
- Aptarkite, kas gali atsitikti, jei jie nesilaikys kartu nustatytų taisyklių.
- Padėkite vaikams atrasti stipriąsias savo puses.
- Paaiškinkite vaikams, kad gyvenime tenka nuolat rinktis, ieškoti kompromisų, o svarbiausia – neįmanoma visko gauti iškart.
- Skatinkite juos svajoti apie savo ateitį ir paaiškinkite, ko reikėtų svajonėms pasiekti.
- Nepamirškite jų paskatinti už realius pasiekimus, ypač už savarankiškumą.
