50 kvadratų patalpoje – daugiau nei kelios dešimtys „įtariamųjų“
„Lietuvoje dar tik įsibėgėja koronavirusas, tačiau vienas užsikrėtimo židinys jau yra įsteigtas Santaros klinikų Infekcinių ligų centro Infekcinių ligų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus priimamajame. Iš televizoriaus ekrano sklinda gražios kalbos, kad būtina laikytis nors dviejų metrų atstumo tarp žmonių. Tačiau, perfrazuojant V.Kernagio dainos žodžius, visi šie raginamai sudraskomi į gabalus kaip kolorado vabalai nepasiruošusios valdžios veiksmais ligoninės priimamajame.
Į šią patalpą kovo 17 d. greitosios pagalbos mašinomis ir net autobusu buvo suvežti iš užsienio parskridę tautiečiai taip pat, kaip jau įprasta, buvo vežami ir galimai užsikrėtę Vilniaus gyventojai.
Priėmimo patalpos dydis su visais jos koridoriais yra gal 50 kvadratinių metrų, ji nepritaikyta dideliam žmonių srautui, o vienu metu priimamajame žmonių buvo tikrai daugiau nei kelios dešimtys. O koks bendras tos dienos galimų ligonių skaičius buvo, galėtų pasakyti priimamojo darbuotojai.
Tą dieną galimai apsilankė ir tikriausiai ne vieną valandą praleido žmogus, kuriam buvo nustatytas koronavirusas.
Tą dieną galimai apsilankė ir tikriausiai ne vieną valandą praleido žmogus, kuriam buvo nustatytas koronavirusas, nes jau kitą dieną, kovo 18 d., Sveikatos apsaugo ministerija paskelbė apie naują užsikrėtimo atvejį šalyje, kad tas žmogus izoliuotas ir gydomas Santaros klinikose.
Bėda ne tik, kad priėmimo kambarys yra per mažas dideliam žmonių srautui, bet dar ir dėl to, kad suvežti žmonės priėmimo patalpoje, laukdami savo eilės, praleido ten ne vieną valandą. Dalis laukiančiųjų, gal protingesnių ar bailesnių, laukimo valandų valandas vėsiu oru leido dideliame ligoninės kieme, kuriame, turint protingą, veiklią valdžią, jau turėjo stovėti surenkamas paviljonas ar kariškių palapinės, kuriose būtų sudarytos galimybės žmonėms laukti patikros pakankamai saugiu atstumu“, – svarstė pašnekovas.
5 valandas laukė lauke, jau norėjo bėgti
Gediminas taip pat buvo vienas iš tų laukiančiųjų, kurie antradienio vakarą nusprendė geriau šalti lauke nei rizikuoti „pasigauti“ virusą mažoje patalpoje.
„Mane greitosios pagalbos darbuotojas nuvedė prie registravimo langelio, registratorė paėmė asmens tapatybės dokumentą, padavė kelis lapus bei tušinuką ir liepė keliose vietose pasirašyti. Tušinukas, kaip vėliau supratau, buvo daiktas, kurį lietė visi čia buvę.
Paklausiau registratorės, kiek reikės laukti, atsakymas buvo – gal pusę valandos. Priimamajame dalis žmonių sėdėjo ant kėdžių, kiti, kuriems kėdžių neužteko, glaudėsi prie sienų, dalis tupėjo, o aš sprukau į ligoninės kiemą ir laukiau ten. Buvo vėsu, bet, sakiau sau, geriau šalsiu, bet patalpoje, kur gali būti infekuotų žmonių, nebūsiu.
Mintyse sau pasakiau: kentėsiu dar valandą, o po to lipsiu per tvorą arba vartus, tegu policija gaudo.
Praėjo žadėtas pusvalandis, vėliau ir valanda, aš vėl nuėjau prie registratūros langelio paklausti, kiek dar reikės laukti. Atsakymas buvo, kad daug žmonių laukia, reikės dar kažkiek palaukti. Pasakiau, kad priklausau rizikos grupei pagal amžių, tad galbūt galiu patekti gydytojo apžiūrai be eilės?
Registratorė atsakė, kad ne ji sprendžia, bet perduos šią žinią priėmimo skyriaus gydytojams, kaip įmanoma greičiau. Patikėjęs vėl sprukau į kiemą laukti iškvietimo. Praėjo dar valanda, aš nebuvau šiltai apsirengęs, todėl jau pradėjau šalti.
Kai dar kartą nuėjau pas registratorę teirautis, negavau jokio konkretaus atsakymo. Jau pradėjau nervintis ir pagrasiau, kad pabėgsiu iš ligoninės teritorijos. Man atgal pagrasino, kad bus pasiųsta policija manęs gaudyti. Kadangi jau buvau sušalęs, nusprendžiau eiti į patalpos gilumą ir paieškoti vietos, kur galima būtų išlaikyti dviejų metrų atstumą ir sušilti. Tokios vietos niekur nebuvo, taigi teko vėl sprukti į kiemą.
Mintyse sau pasakiau, kad kentėsiu dar valandą, o jei ir po jos manęs gydytojai nepriims, lipsiu per ligoninės tvorą arba vartus, tegu policija gaudo. Mat tai režiminis objektas, kai ten patenki, taip paprastai nebeišeisi.
Praėjo dar viena valanda, ruošdamasis bėgti visgi dar kartą nuėjau prie registracijos langelio. Man pasisekė, ten buvo gydytojas, kuris atsižvelgė į mano amžių ir nusivedė tyrimams. Buvo praėjusios daugiau nei trys mano laukimo valandos ligoninės kieme ir buvau sušalęs „į ragą“, – toliau savo patirtimi dalinosi senjoras.
Siūlo talpinti laukiančiuosius manieže
Apžiūros kabinete gydytojas paėmė tepinėlį tyrimams, o vyras tuo metu šiek tiek sušilo. Paklaustas, kur gyvena, Gediminas patikino, kad namo grįš pėsčiomis, nesės į jokį transportą. Mat vylėsi, kad tyrimo rezultato laukti jis bus paleistas į namus, kadangi apžiūros metu temperatūra buvo normali ir kitų aiškių koronaviruso simptomų nebuvo.
Tačiau jam visgi buvo liepta tyrimų laukti ligoninėje, kadangi priklauso rizikos grupei. Taigi vyrui dar teko valandą palaukti lauke, kol buvo nuvestas ir paliktas palatoje.
„Buvo apie 23 val. Nuo atvežimo iki paguldymo aš laukiau penkias valandas. Palatoje – dvi lovos, viena – su patalyne, šalia – spintelė, ant kurios stovi nugertas vandens butelis. Išėjau į koridorių paklausti, kuri čia mano lova. Pasirodo, palata nebuvo paruošta, mano akivaizdoje buvo perklota lova bei paaiškinta, kad aš čia gulėsiu vienas. Palatoje praleidau beveik parą, nemaitinamas, bet laukdamas tyrimų rezultatų. Galvojau, galiu badauti, kad ir dvi paras, tik paleiskite namo.
Kitos dienos vakare atėjo daktaras ir pasakė, kad mano tyrimų rezultatai geri, bet aš privalau dvi savaites karantinuotis.
Namo grįžau pėsčiomis, sėdžiu namie, su niekuo nekontaktuoju ir stebiu, ar nesu ligoninėje apkrėstas koronavirusu, taip pat, ar nuo buvimo šaltyje nepasigavau plaučių uždegimo.
Mūsų valdžia labai gražiai kalba apie ypatingą rūpinimąsi rizikos grupės žmonėmis, tačiau tie keli vyresnio amžiaus žmonės tą dieną turėjo laukti bendroje eilėje, jokių protokolų ar tvarkų, kad juos priimtų be eilės, deja, nėra.
Taigi visiems tos dienos „laimingiesiems“ reikia laukti dviejų savaičių karantino pabaigos ir tikėtis, kad šį kartą dėl valdžios neorganizuotumo jie nebuvo apkrėsti“, – svarstė Gediminas.
Pasak jo, jeigu jau buvo pražiopsota galimybė išplėsti Infekcinių ligų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus priimamąjį, ruošiantis koronai, organizuojant žmonių atskraidinimą iš užsienio, bent jau galima buvo numatyti atsargines laukimo patalpas, kad ir Vilniaus futbolo maniežą, kuriame žmonės galėtų laukti pakankamai saugiu atstumu ir iš ten būtų vežami į ligoninę nedidelėmis grupelėmis.
Santaros klinikos viltis deda į mobiliuosius punktus
Po to, ką pamatė, vyras įsitikinęs, kad tik pačių žmonių supratingumas, vengimas kontaktų ir laikymasis nurodyto atstumo taisys valdžios klaidas koronavirusui jau atėjus į mūsų šalį: „Kitu atveju visiems tikintiesiems belieka melstis. O ką daryti netikintiesiems?“
15min užklausė, kaip vertina šią situaciją Sveikatos apsaugos ministerija su ministru priešakyje, tačiau pastaroji situacijos nekomentavo, o klausimą nukreipė Santaros klinikoms.
„COVID-19 situacijos suvaldymas – iššūkis visam pasauliui, padėtis keičiasi labai greitai, todėl ir sprendimai priimami nuolat. Žmonės buriasi arba yra priversti būti draugėje labai įvairiose vietose – grįždami iš užsienio lėktuvuose, autobusuose.
Be abejo, jei pacientų, ypač atvežant jų didelį skaičių iš oro uosto ar autobusų stoties, srautas užpildo Priėmimo-skubios pagalbos erdvę, šiek tiek reikia užtrukti, kol jie bus apžiūrėti ir išskirstyti į palatas, bet tai daroma maksimaliai užtikrinant jų saugumą.
Situacija dėl pacientų srautų į ligoninės priėmimo skyrių artimiausiu metu bus dar geriau valdoma, nes viruso infekcijai nustatyti miestuose įrengiamos vietos, kur žmonėms tyrimai bus paimami šiems neišlipant iš automobilių.
Savo ruožtu Infekcijų kontrolės specialistai pastebi, kad vis dar atsiranda gyventojų, kurie kreipiasi į priėmimo skyrius net ir nesant jokių infekcijos požymių. Primygtinai prašome to nedaryti!“ – teigė Santaros klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Jolanta Normantienė.
