Kol jaunas – gyveni ir tiek
Apie prastėjančią inkstų funkciją Jurgita sužinojo būdama dar visiškai jauna – vos 21-erių. „Viskas prasidėjo prieš 14 metų. Aš pastojau ir atliekant visus reikiamus nėštumo tyrimus paaiškėjo, kad ne viskas yra gerai – inkstai veikia ne taip, kaip turėtų“, – pirmuosius įtarimus prisiminė pašnekovė.
Jurgita buvo perspėta, kad jos būklė bet kada gali pradėti blogėti, veikiausiai lauks ir dializės, ir transplantacija. „Jausmų tada buvo visokių. Tikrai neišeini pats laimingiausias iš gydytojo kabineto, kai išgirsti tokią žinią. Buvo baugu – ar gali būti, kad man liko gyventi nedaug?“ – tuomet nerimavo moteris.
Net jei ir pasako, kad kada nors gali pablogėti, negalvoji apie tai, kol nejauti požymių.
Vis dėlto baimė ilgainiui kiek atslūgo. Visą nėštumą Jurgita jautėsi gerai, o tai teikė vilčių, kad nerimauta galbūt visai be pagrindo. „Galvoju, kad buvau jauna, gal todėl nelabai ėmiau į galvą šiuos dalykus. Kol galėjau, tiesiog gyvenau visavertį gyvenimą kaip ir visi kiti. Net jei ir pasako, kad kada nors gali pablogėti, negalvoji apie tai, kol nejauti požymių. Kitaip tariant, gyveni tik šiandien“, – atviravo 35-erių šiaulietė.
Kitaip tariant, Jurgita nuo medikų žinių tiesiog atsiribojo. „Jei būčiau pradėjusi daug kalbėti, būtų kitaip, o stengiausi kaip tik išvengti šitos jautrios temos. Negvildenome jos per daug ir šeimoje – nei su tėvais, nei su broliais ar seserimis“, – pasakojo pašnekovė.
Ketverius metus Jurgita gyveno palyginti ramiai. Moteris buvo net kiek nurimusi – gal nuogąstavimai nebuvo tokie rimti. Tačiau inkstų nepakankamumas pradėjo progresuoti, o sveikata blogėjo labai staigiai. „Savijauta prastėjo greitai. Aplankė visapusis blogumas – tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek psichologiškai. Jaučiausi labai silpna, visiškai neturėjau jėgų, tiesiog nepajėgiau išlipti iš lovos“, – apie kritinį lūžį kalbėjo moteris. Jurgita pradėjo nerimauti dėl dukros, kas pasirūpintų ketverių mergaite, nutikus blogiausiam scenarijui?
Priimti nelengva
Pas Šiaulių nefrologus nusilpusi Jurgita vyko kartu su mama. Išgirsta diagnozė buvo negailestinga, vienintelė išeitis – inkstų persodinimas, taigi reikės laukti donoro. Medikai iškart dukrą ir mamą informavo apie gyvosios donorystės galimybę. Kitaip tariant, mama galėtų dovanoti dukrai inkstą, jei jis tiktų ir jei operacija nepakenktų pačios mamos sveikatai.
„Mama kažkaip labai natūraliai man pasiūlė dovanoti inkstą, bet tada man pasidarė sunku psichologiškai. Pirmiausia aplankė baimė. Neturėjau jokios informacijos – kaip vyksta tokios operacijos, kokia rizika, kokios pasekmės, kas toliau?“ – užplūdusią klausimų laviną prisiminė pašnekovė. Jurgita neslepia, kad viltis maišėsi su abejonėmis, sąžinės graužatimi.
Labai nerimavau dėl mamos, dėl kitų. Kildavo pačių įvairiausių minčių – o jei inksto kada prireiks broliui ar sesei?
Viena vertus, moteris dėl dukros norėjo kaip įmanoma kabintis į gyvenimą, jautė didžiulį dėkingumą mamai, bet taip pat ir labai bijojo dėl jos. „Man tas laikotarpis buvo tikrai labai sunkus. Galvoju, kad morališkai galbūt net sunkesnis nei fiziškai. Labai nerimavau dėl mamos, dėl kitų. Kildavo pačių įvairiausių minčių – o jei inksto kada prireiks broliui ar sesei? Kaip man reikės gyventi su tokiu savotišku kaltės jausmu? Panašios mintys ir jausmai lydėjo nuolat, tačiau stengiausi jas nukreipti kita linkme. Galvojau, juk pati esu mama, turiu dukrą ir suprantu, kad dėl vaiko gerovės gali padaryti viską“, – atviravo Jurgita.
Jurgita pasakoja jautusi labai didelį palaikymą tiek iš artimiausios aplinkos, tiek iš kitų, tačiau būta ir kitokių replikų. Dar ir dabar moteris prisimena vienos moters klausimą, palietusį emociškai: „Kaip tu gali imti iš motinos inkstą?“
Vis dėlto nerimas ir baimė nei Jurgitos, nei jos mamos neįveikė – abi pasiryžo vykti į Santariškes, kur vylėsi gauti teigiamą atsakymą į svarbiausią klausimą – ar mamos inkstas tinka Jurgitai.
Laimei, šeimos laukė geros žinios – dukros ir mamos rodikliai sutapo puikiai. Taigi pradėta ruoštis operacijai, o Jurgitą nuspręsta kelias savaites padializuoti. Moteris prisiminė, kad viskas nebuvo taip sklandu, kaip tikėtasi. Tuo metu – prieš aštuonerius metus – siautė baisi gripo epidemija. „Vis sužinodavome, kad mirė vienas, kitas žmogus, todėl operaciją vis atidėdavo. Galiausiai, vietoj dviejų savaičių pralaukėme du su puse mėnesio, tačiau pagaliau ji įvyko“, – pasakojo šiaulietė.
Keli mėnesiai kančios
Svajoto pagerėjimo po operacijos Jurgitai teko gerokai palaukti. Kone du mėnesius moteris kentė pykinimus, silpnumą, vėmė ir tiesiog lyso akyse. Per pusantro mėnesio moteris numetė 15 kilogramų, vietoje įprastų 60 kg svarstyklės rodė 45 kg: „Kokių minčių tada prisigalvoji – o jei jau nebegrįši namo, daugiau nepamatysi vaiko. Dukra tada buvo dar visai maža, kokių ketverių. Stengiausi kovoti, bet buvo tokia prasta savijauta, kad kildavo ir visiškai juodų minčių – gal geriau tiesiog išeiti iš šio pasaulio. Galiu pasakyti, kad kovoti nėra lengva, reikia labai daug dirbti su savimi.“
Medikai bandė ne vienus vaistus, tačiau vėmimas ir pykinimas tęsėsi, o galiausiai kilo ir inksto atmetimo rizika. „Vis dėlto stabilizuoti būklę pavyko, man buvo skirti dar vieni vaistai, kurie, ačiū Dievui, pagaliau tiko. Po savaitės jau buvau išleista važiuoti namo“, – kančių pabaigą prisiminė moteris.
Po operacijos – kardinalūs pokyčiai
Laikui bėgant, Jurgita sustiprėjo ir pradėjo visiškai kitokį gyvenimą. Moteris pabrėžia, kad mamai yra dėkinga ir už antrą gyvenimo šansą, ir už kardinaliai pasikeitusį požiūrį.
Tiesa, jį subrandinti, kaip sako pati moteris, irgi prireikė laiko: „Tokio amžiaus žmogus, buvau vos 24-erių, iš tiesų yra dar labai jaunas. Pamenu, turėjau gerti vaistus, nuo kurių padidėja svoris. Labai jautriai tai išgyvenau, ilgainiui susirgau depresija, kreipiausi ir į psichologus, ir į psichiatrus. Tada ir atėjo laikas, kai aš sau pasakiau „stop“. Aš nenoriu gerti vaistų, noriu pati su viskuo tvarkytis ir įveikti šį etapą. Tai buvo riba, nuo kurios mano gyvenimas pradėjo keistis. Pradėjau visiškai kitaip vertinti gyvenimą.“
Jurgitos ir tuomečio vyro santykiai nebuvo patys geriausi, todėl pora pasuko skirtingai keliais. „Vėliau nusprendžiau baigti mokslus. Įstojau į universitetą, socialinės pedagogikos specialybę, o dabar stoju jau į magistrantūrą“, – gyvenimo pokyčius vardino pašnekovė.
Visiškai pasikeitė ir moters asmeninis gyvenimas. Jurgita sutiko vyrą, su kuriuo pavyko sukurti tvarius ir šiltus santykius. O šiandien pora sūpuoja ir sūnų, nors po inkstų transplantacijos gimdyti ryžtasi nedažna moteris, mat dėl rizikos besibaiminantys medikai ir artimieji neretai atkalba nuo šio žingsnio.
Būtų sau neatleidusi
Žinia apie nėštumą Jurgitai ir jos draugui buvo netikėta, atnešusi ne tik džiaugsmą, bet ir daugybę klausimų. „Iškart apniko labai daug baimių – kas, kaip ir kodėl? Sunku paaiškinti: vaikučio labai norėjau, bet labai stipriai ir bijojau. Nerimavau ne tik dėl savęs, juk po transplantacijos nuolat vartojami vaistai, taigi svarsčiau, ar jie nepakenks kūdikiui. Galiausiai, kas rūpinsis vaiku, jei man po gimdymo kas nors nutiks?“ – užplūdusią minčių ir jausmų laviną prisiminė moteris.
Supratau, kad atėjau daryti to, ko absoliučiai nenoriu, ir pradėjau verkti.
Moteris atvirauja sulaukusi patarimų negimdyti, apie tai galvojo ir pati. „Aišku, kalbėjau ir su medikais – ar galiu gimdyti. Jie sakė – drąsiai, tikrai gali. Aišku, vienokia ar kitokia rizika visada yra, tačiau jokių indikacijų, kad kas būtų blogai, nebuvo. Taigi sprendimas buvo visiškai asmeninis“, – apie dvejones pasakojo moteris.
Pirminis Jurgitos ir jos draugo sprendimas vis dėlto buvo nutraukti nėštumą, tačiau moteris apsigalvojo paskutinę minutę. Tikina nebūtų galėjusi sau atleisti. „Kai aš ten nuėjau... Net liežuvis nesiverčia pasakyti to žodžio... Susitariau, laukiau, kol mane priims, o galvoje virė milijonas minčių. Atsigulus ant to stalo, mane taip užplūdo emocijos, tokia širdgėla, sunku net nusakyti. Supratau, kad atėjau daryti to, ko absoliučiai nenoriu, ir pradėjau verkti. Tuo metu šalia buvo be galo gera gydytoja. Esu jai iki šiol dėkinga, kad galiu sūpuoti savo sūnelį“, – džiaugėsi Jurgita.
Gydytoja Jurgitai pasakė, kad nieko nedarys, kol ji nenustos verkti ir nenurims. Moterys prisėdo ilgam ir nelengvam pokalbiui, po kurio medikė pasiūlė Jurgitai grįžti namo ir pagalvoti. „Tada supratau, kad nenoriu galvoti – išėjau ir tikrai žinojau, kad negrįšiu. Nuo tada jokių abejonių daugiau nebeliko, tvirtai žinojau, kad gimdysiu, kas benutiktų. Kas ką bekalbėtų. Ir tas mėtymasis tarp noriu, labai labai noriu ir bijau dingo“, – ryžtingai sprendimą priėmė Jurgita.
Pašnekovė neslėpė, kad draugas baiminosi dėl moters sveikatos, tačiau drąsino ir taip pat laukė vaikelio: „Jaučiau didžiulį palaikymą. Draugas vis sakydavo, tiesiog tikėkim, kad viskas bus gerai.“
Nebuvo viskas sklandu. Jurgita prisiminė, kad nei nėštumas, nei gimdymas nebuvo iš lengvųjų. Prieš pat gimdymą moters būklė pablogėjo – prasidėjo nėščiųjų preeklampsija, taigi medikams teko atlikti Cezario pjūvį. Svarbiausia porai, kad sulaukė sveiko mažylio, o Jurgitos sveikata pagerėjo.
Moteris juokiasi, kad dabartinis etapas jai atpildas už viską, kas buvo: „Šiandien sūpuojame sūnelį ir tikrai esu pati laimingiausia pasaulyje. Ko daugiau gyvenime reikia?“
Pasidomėti Donoro kortele galite spustelėję čia.
Už pagalbą rengiant projektą „Dalintis gyvenimu“ dėkojame asociacijai „Gyvastis“.
