Kas buvo tas paskutinis lašas
„Nuo vaikystės, kiek save atsimenu, visada buvau šiek tiek apvalesnė. Nors didelio komplekso dėl to neturėjau, vis dėlto nebuvau savimi patenkinta. Kartais, dar besimokydama mokykloje, susigalvodavau, kad nevalgysiu saldumynų, leisiu sau tik kartą per savaitę vanilinius ledus, ar valgysiu labai mažai, pavyzdžiui, kartą per dieną. Tačiau tai buvo tik vaikiški žaidimai, kurie padėjo labai mažai ar netgi pakenkė. Situacija dar labiau suprastėjo man išvykus studijuoti.
Gyvenau bendrabutyje ir buvo beprotiškai sunku susikurti tinkamą rutiną – mokymasis iki paryčių ir aktyvus socialinis gyvenimas neleido turėti pastovaus miego ir mitybos režimo. Iki šiol atsimenu, kaip, žiūrėdama į veidrodį, bardavau save: „Pasižiūrėk, kaip tu atrodai“. Žinau, kad tai nėra psichologiškai sveika, bet tikrai savimi nesižavėjau ir nemylėjau savęs“, – atviravo pašnekovė.
