Kas buvo tas paskutinis lašas
„Nuo vaikystės, kiek save atsimenu, visada buvau šiek tiek apvalesnė. Nors didelio komplekso dėl to neturėjau, vis dėlto nebuvau savimi patenkinta. Kartais, dar besimokydama mokykloje, susigalvodavau, kad nevalgysiu saldumynų, leisiu sau tik kartą per savaitę vanilinius ledus, ar valgysiu labai mažai, pavyzdžiui, kartą per dieną. Tačiau tai buvo tik vaikiški žaidimai, kurie padėjo labai mažai ar nepakenkė. Situacija dar labiau suprastėjo man išvykus studijuoti.
Gyvenau bendrabutyje ir buvo beprotiškai sunku susikurti tinkamą rutiną – mokymasis iki paryčių ir aktyvus socialinis gyvenimas neleido turėti pastovaus miego ir mitybos režimo. Iki šiol atsimenu, kaip, žiūrėdama į veidrodį, bardavau save: „Pasižiūrėk, kaip tu atrodai“. Žinau, kad tai nėra psichologiškai sveika, bet tikrai savimi nesižavėjau ir nemylėjau savęs“, – atviravo pašnekovė.
Arūnė ne kartą bandė mesti svorį. Žinias, kaip tai daryti, sėmė iš interneto, žurnalų ir įvairių pusryčių klubų ar grupių. Vienu metu kiekvieną rytą valgydavo tik grikius, po to ėmėsi to, kas, jos manymu, buvo „sveika mityba“ – šiltas maistas tris kartus per dieną. Tam kartui svorio pavykdavo numesti. Nieko keista – kai nustoji valgyti saldumynus ir tris kartus per dieną pavalgai sveikesnio maisto, šiokie tokie pokyčiai garantuoti. Bet jie būdavo trumpalaikiai, nes taip maitintis ilgai neįmanoma. „Praėjo kokie 7–8 metai, bet aš iki šiol nenoriu nė žiūrėti į grikių pusę“, – prisipažino jauna moteris.
Visus šiuos bandymus sulieknėti nutraukė išvykimas pagal „Erasmus“ programą studijuoti į Ispaniją: „Grįžau iš ten geras meškiukas. Tuomet pradėjau labiau domėtis mityba, pasidomėjau apie baltymus, angliavandenius ir jų poreikį mūsų kūnui, kaip reikėtų maitintis norint numesti svorio, taip pat pradėjau šiek tiek sportuoti. Ir svoris nukrito. Tačiau mano žinios apie sveiką mitybą ir sportą buvo labai paviršutiniškos, nebuvo nuoseklumo, nes internete informacijos – visa galybė ir, deja, vienas straipsnis dažniausiai prieštarauja kitam.
Galiausiai nusprendusi, kad numečiau tiek svorio, kiek noriu, nors savo figūra vis dar nebuvau visiškai patenkinta, grįžau prie senų mitybos įpročių ir nustojau sportuoti. Per kelis mėnesius svoris sugrįžo. Vėliau mus užklupo karantinas, apribojęs judėjimo laisvę. Anksčiau, nors ir nesportuodavau, mėgdavau leisti laiką lauke, daug vaikščioti, eiti į žygius, o karantino metu daug laiko teko praleisti namuose, o leisdama laiką juose rinkdavausi atvežtinį maistą ir nuolat užkandžiaudavau (junk food). Aš dar labiau priaugau svorio, o kartu su manimi – ir vyras.
Tuo metu mes kaip tik susižadėjome. Tačiau, pagalvojusi apie vestuves, pažvelgiau į save veidrodyje ir supratau, kad mūsų vestuvinės nuotraukos bus baisios ir kad man bus gėda dėl to, kaip atrodau. Niekam nenorėsiu rodyti tų nuotraukų. Jau tada vengdavau fotografuotis. Tai buvo paskutinis lašas. Kreipiausi pagalbos į sveikatingumo trenerę Brigitą Petrulę. Seniai sekiau jos veiklą socialiniuose tinkluose ir jau kelerius metus svarsčiau, kad reikėtų į ją kreiptis pagalbos, bet vis atidėliojau. Tai aš koją susilaužiusi, tai dar kažkas nutikę. Kai labai nori, pasiteisinimų visada rasi“, – pasakojo pašnekovė.
