Į psichoterapeuto kabinetą sutuoktiniai dažnai ateina spręsti bendravimo problemų ir net nenutuokia apie dalykus, kurie iš tikrųjų slepiasi už to „Negaliu su juo/ja susikalbėti“. Taigi, kas dažniausiai ardo santykius?
1. Mes tuokiamės, nes išrinktasis mums patinka. Ir negalvojame, kas bus toliau. Bet žmonės keičiasi. Turėkite tai galvoje. Ruošdamiesi vestuvėms, galvokite ne apie tai, koks puikus dabar jūsų mylimasis ar mylimoji ir kokį jį ar ją norėtumėte matyti ateityje, o apie tai, kokiu jis pats pasiruošęs tapti. Padėkite jam tapti jo paties geriausia versija – ir taip pat jis padės jums.
2. Santuoka – ne panacėja nuo vienatvės. Nes vienatvė – natūrali žmogaus būsena ir santuoka negali jus visiškai nuo jos išgelbėti. Jei vis dar puoselėjate iliuziją, kad susituokę nebesijausite vieniši, teks nusivilti. O tada pradedama kaltinti partnerį ar ieškoma artimų ryšių iš šalies. Santuokoje žmonės tiesiog pasidalina savo vienatve, ir kartais net nebejaučia jos alsavimo. Bent laikinai.
3. Mes nenustojame jausti gėdą. Bandome apsimesti, kad gėdos jausmą palikome paauglystėje, tačiau jis niekur nedingo (kad ir kaip norėtume), todėl kai partnerio žodžiai ar elgesys atsitiktinai sukelia prisiminimus apie išgyventą gėdą, mes kaltiname jį, nors žmogus niekuo dėtas.
4. Mūsų ego trokšta pergalių. Nuo pat mažens tai buvo mūsų apsauginis kiautas, leidžiantis išgyventi nuoskaudas ir likimo smūgius. Bet santuokoje tas kiautas virsta sutuoktinius skiriančia siena. Ją reikia sugriauti – pakeisti apsauginius manevrus nuoširdumu, kerštą – atlaidumu, jėgą – pažeidžiamumu, o valdingumą – geraširdiškumu.
5. Gyvenimas – painus. Santuoka – ne išimtis. Kai viskas vyksta ne taip, kaip norėtume, mes neretai apkaltiname partnerį. Nustokite rodę vienas į kitą pirštu, geriau ieškokite išeičių iš sudėtingų situacijų kartu: tik taip galėsite įveikti visas likimo kliūtis be kaltės ir gėdos jausmo.
Verta atsiminti, kad tie, kuriuos mylime, deja, nėra idealūs. Todėl turėtume juos mylėti tokius, kokie jie yra, ir patys pirmi pasistengti būti empatiški.
6. Sunku būti empatišku. Empatija tarp dviejų žmonių neatsiranda savaime. Kažkuris turi būti pirmas – bet ir tai negarantuoja atsakomosios reakcijos. Reikės rizikuoti. Todėl dažniausiai kiekvienas laukiame, kad partneris susipras ir įsijaus į mūsų būseną. Tad dažnai du žmonės taip ir gyvena laukdami, kad kitas žengtų pirmąjį žingsnį. Verta atsiminti, kad tie, kuriuos mylime, deja, nėra idealūs. Todėl turėtume juos mylėti tokius, kokie jie yra, ir patys pirmi pasistengti būti empatiški.
7. Mes daugiau rūpinamės vaikais, o ne partneriu. Nors būtent jis padėjo jiems ateiti į mūsų gyvenimą. Vaikai negali būti nei daugiau, nei mažiau svarbesni už santuoką. Jie tuojau tai pajus ir pasinaudos, pasistengs užlipti jums ant galvos. Šeima – tai nuolatinės pusiausvyros paieškos.
8. Slapta kova dėl valdžios. Šeimyniniai konfliktai – tai iš dalies derybos dėl valdžios. Vienas kuris nori, kad jam jos būtų daugiau, kartais pasikeičiama vaidmenimis. Daugelyje barnių išryškėja slaptas troškimas palikti kitam žmogui mažiau laisvės. Jei garsiai neištarsime klausimo, kiek gi mes susitariame vienas kitam palikti „valdžios“, tas neapibrėžtumas provokuos konfliktus.
9. Mes nebepajėgiame sutelkti dėmesio į vieną dalyką ar į vieną žmogų. Šiuolaikiniame pasaulyje mūsų dėmesys klydinėja nuo vieno objekto iki kito, mes įprantame slysti paviršiumi, nesigilinti į esmę ir viską mesti, jei tampa nuobodu. Todėl mums taip būtina meditacija, kuri moko sutelkti dėmesį į vieną dalyką ir nesiblaškyti. Bet juk ir gyvenimas santuokoje gali virsti meditacija – jei sutelkiame dėmesį į žmogų, kurį mylime. Tai ilgo ir laimingo gyvenimo sąlyga.
Psichoterapeutas gali išmokyti porą normaliai bendrauti per valandą – tai nesunku. O štai kova su šeimyninių konfliktų priežastimis gali pareikalauti viso gyvenimo...
Tačiau gyvenimas mus moko meilės. Pamažu paverčia mus tais, kurie gali pakelti vienatvės naštą, nebijoti gėdos, iš sienų perstatyti tiltus, rizikuoti, žengiant pirmą žingsnį kito žmogaus link, atleisti, ieškoti kompromisų ir pamiršti save.
