„Turiu ir asmeninės perdegimo patirties. Perdegimas ateina labai iš lėto, po jo atsistatyti prireikia žymiai daugiau laiko nei mes norėtume. Tai lyg didžiulį krovininį laivą norėtum staigiai apsukti. Taip nebus. Norėti galima, o fiziškai padaryti neįmanoma“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Rekolekcijose nuovargio ir perdegimo tema, kurias Vilniuje organizuoja Betanijos bendruomenė, dalyvavusi A.Zinkevičūtė sako išgirdusi ir asmeninę rekolekcijas vedusios vienuolės patirtį.
Savo įžvalgomis socialiniame tinkle pasidalinusi koučingo specialistė sulaukė daugybės susidomėjusių, tad akivaizdu, kad ši tema yra aktuali, tik gerokai mažiau aptariama nei, pavyzdžiui, depresija.
Kuo perdegimas skiriasi nuo depresijos?
Perdegimą, sako Agnė, išties galima sumaišyti su depresija, ir nors abiejų reiškinių požymiai panašūs, tačiau priežastys – skirtingos.
„Išties galima sumaišyti. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad perdegimas ne depresija, o depresija tai nėra perdegimas, bet tai yra labai panašu: nieko nesinori, žmogus praranda prasmės jausmą, neturi jėgų, užsidaro, nebendrauja su žmonėmis, jam sunku sukoncentruoti dėmesį. Visa tai tinka ir depresijai, ir perdegimui.
Tačiau reiktų atskirti priežastis. Žmogus neperdega nuo buitinių problemų namuose ar santykiuose.
Perdegimas yra susijęs su darbu, su veikla. Tai gali būti net socialinė veikla, kitas užsiėmimas, pavyzdžiui, sportas.
Kuo tai pasireiškia? Iš karto būna, kad labai patinka darbas, veikla. Žmogus į tai sudeda visą širdį, visiems pasakoja, kaip jam viskas sekasi. Jis dieną ir naktį paniręs į tai. Jo akys dega, energijos daug, atrodo, kad tas žmogus tiesiog sutvertas tai veiklai.
Žmogus neperdega nuo buitinių problemų namuose ar santykiuose.
Jei jis išsikelia sau aukštą siekį ir kasdien jo siekia, kaip motyvacinės knygos pataria, panaudodamas ne 100 procentų, o daugiau savo jėgų, negali sustoti, nes vis atrodo, kad per mažai daro, ilgainiui jis gali perdegti“, – kalbėjo A.Zinkevičiūtė.
Pasak pašnekovės, būna, kad ne žmogus išsikelia sau tikslus, o kiekvienais metais juos, vis aukštesnius, kelia darbdavys. Įmonėje mažinamas darbuotojų skaičius, krūviai didėja, ir jei žmogus laiku nepasako: „Stop, tai nenormalu, aš vienas to nepadarysiu“, apkarsta net mieliausias darbas, ir taip pat gresia perdegimas.
Reikalinga psichoterapeuto pagalba
Pasak pašnekovės, į ją, kaip į koučingo specialistę, kreipiasi žmonės, kurie nori savo gyvenime pokyčių. Tačiau tam, kad vyktų pokytis, reikia turėti energijos.
„Jei matau, kad žmogaus akyse iš viso nėra gyvybės, tiesiai šviesiai pasakau: kaip koučerė aš tau negaliu dabar padėti, nes tau reikia pirmiausiai atstatyti energijos lygį iš minuso bent į nulį.
Tokių, su minusine energija, aplinkui mus vaikšto labai daug. Gyvų numirėlių. Paprastai tie žmonės, kurie kreipiasi į mane dėl to, kad jiems sunku, jie nesusitvarko, nenori eiti pas psichoterapeutą. Todėl jie ateina pas tą, kuris, jų manymu, dar padės atrasti būdą suefektyvinti jo veiklą, pamokys, kaip galima iš savęs išspausti dar daugiau.
Tokiems žmonėms sunku suprasti, kad jau laikas sustoti, kad jie jau nebegali. Tačiau kuo jiems sunkiau, tuo jie dar labiau save sunkia. Tai ir yra ėjimas į perdegimą.
Tokių, su minusine energija, aplinkui mus vaikšto labai daug. Gyvų numirėlių.
Tačiau tokiu atveju visų pirma reikia ne mano, kaip koučerės, o jau kitų specialistų pagalbos – galbūt psichoterapeuto, kartais ir psichiatro, galbūt sąmoningo kvėpavimo specialisto, o gal tiesiog atsitraukimo nuo visko, nors tai beprotiškai sunku padaryti“, – kalbėjo A.Zinkevičiūtė.
A.Zinkevičiūtei įstrigo rekolekcijose girdėtos vienuolės pasakojimas. Ji kalbėjo apie savo intensyvias veiklas, kad ji viską darė kiek įmanoma uoliau, nespėdavo nei pavalgyti, nei ramiai išsimiegoti, nei į tualetą nueiti. Jai atrodė, jog ji taip tarnavo Dievui ir buvo šventai įsitikinusi, kad tai – Dievo noras.
„Bet Dievas neliepia, kad žmogus pervargtų. Dievas kaip tik sako: aš sutvėriau pasaulį, ir septintą dieną ilsėjausi. Ji pabrėžė, kad jai neatėjo į galvą, kad reikia ilsėtis“, – sakė pašnekovė.
Kuo labiau žmogus eina savęs netausojimo keliu, pamiršta pavalgyti, miega po kelias valandas per parą, nebūna gryname ore, o tik nuolat dirba ar galvoja apie darbą, tuo labiau jis rizikuoja perdegti.
„Dažnai perdegti yra linkę žmonės, kurie patys dirba su žmonėmis, ypač su tais, kuriems reikalinga pagalba. Tai – ir mokytojai, medikai, socialiniai darbuotojai, psichoterapeutai, net ir dvasininkai“, – sakė A.Zinkevčiūtė.
Svarbus poilsis, mityba, fizinis aktyvumas
Kiek gali tęstis perdegimas? Ir kaip jį atskirti nuo pervargimo? Pasak A.Zinkevičiūtės, niekas nesako, kad nereikia dirbti, tik klausimas – kiek valandų tai daryti?
„Gerai, kai žmogus turi nustatytą darbo laiką, pavyzdžiui, nuo 8 iki 17 valandos. Bet daug žmonių darbo laiko tiesiog neturi, ypač laisvai samdomų profesijų atstovai. Todėl kartais pasižiūri ir supranti, kad dirbai visą savaitę po daugiau nei 12 valandų“, – kalbėjo A.Zinkevičūtė.
Dažnai perdegti yra linkę žmonės, kurie patys dirba su žmonėmis, ypač su tais, kuriems reikalinga pagalba.
Svarbu suprasti, jog reikia skirti laiko sau, šeimai, kartais visiškai pasyviam poilsiui. Poilsis vakarėliuose, triukšminguose koncertuose ar didelio fizinio aktyvumo reikalaujančiose veiklose, kai pats esi arti perdegimo, nelabai tinka.
„Ir ne taip, kad leisiu laiką su šeima ir tuo pačiu galvosiu, kaip pirmadienį reikės išspręsti vieną ar kitą problemą. Vesiu vaikus į kiną ir, kol jie žiūrės, pagalvosiu, ką pirmadienį veiksiu darbe. Jei taip būna – tai yra labai rimtas signalas, kad tu negali atsipalaiduoti.
Nekalbu apie tą stadiją, kai net neini į koncertą, nes neturi jėgų arba sau sakai, kad neturi laiko, nes reikia pasiruošti konferencijai, valdybos posėdžiui ar dar kažkam“, – sakė pašnekovė.
Net jei žmogus daug dirba, tačiau randa laiko poilsiui, gerai ir pakankamai išsimiega, rizika perdegti labai sumažėja arba jos nelieka.„Vienas iš svarbiausių dalykų: ar žmogus miega? Tada – kaip maitinasi ir kiek yra aktyvus fiziškai, kiek juda. Dažnai būna, kad žmogus nedaro pauzių, neprisimena, ar pavalgė.
Ilgas persidirbimas veda į perdegimą. Per trumpą laiką, net jei jis buvo labai įtemptas, perdegti negalima. Tikrai ne apie mėnesį kalbame.
Aš nesu psichoterapeutė, tačiau sakyčiau, kad perdegti galima mažiausiai pusmetį dirbant be pertraukų. Tada dingsta kritinis mąstymas.
Užkandžiauja žmogus prie kompiuterio ir įsivaizduoja, kad labai sveikai valgo, nes juk tai bananas.
Nemiegu? Bet juk visi dabar taip nemiega. Arba paklausi jo apie pietus. Sako: biure greitai užkandau. Juk daug kur biure yra užkandžių, dažnai net nemokamų.
Kartais, kai pagalvoju, už galvos susiimu. Į kur mes atėjome? Viskas tau paduota, tu tik neišeik iš biuro. Užkandžiauja žmogus prie kompiuterio ir įsivaizduoja, kad labai sveikai valgo, nes juk tai bananas. Bet jis neišeina į gryną orą, nepakeičia aplinkos, dienos šviesos nemato. Tai yra baisu.
Ilgainiui dingsta laisvalaikis, miegas. Jei artimieji sako „stop“, tu jiems sakai, kad jie nesupranta, kad tu dabar tikrai negali sustoti.
Čia yra labai didelė problema, nes tokių žmonių smegenys nepriima informacijos: stabdyk, nes su tavimi neįmanoma. Tu daraisi irzlus, pamiršti svarbius dalykus, tada darai klaidas, dėl kurių dar labiau išgyveni.
Tau tai reiškia ne tai, kad reikia lėtinti tempą, o dar labiau save paspausti. Pagaliau – sulėtėja mąstymas, suprastėja atmintis, sunku susikoncentruoti, nes nebėra vidinių resursų. Degalai seniai baigėsi, o žmogus įsivaizduoja, kad gali spausti iki dugno“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Net ir užuojauta siunčiama trumpąja žinute
Kalbėdama apie darbo apimtis ir tempus A.Zinkevičiūtė sako pastebėjusi, jog net į susitikimą su ja atėjęs žmogus dažnai iš akiračio nepaleidžia telefono.
„Aš matau, kokie žmonės pas mane pradėjo ateiti prieš maždaug ketverius metus iki pat dabar. Jie net su manimi sėdėdami telefoną pasideda šalia ir vis pasižiūri į jį. Sako, kad gali kas iš darbo ar namų paskambinti.
Į laidotuves nuvažiuoti nėra kada, jei mirė draugo mama. Nesakau, kad tai būtina, tačiau seniau, nesvarbu ką tu dirbi, žmonės važiuodavo. Dabar taip nėra, nes nėra kada.
Perdega tie, kurie ilgainiui išstumia viską iš gyvenimo ir pasilieka tik darbą.
Žmogus užuojauta siunčia SMS arba mesendžeriu ir dar prideda, kad jei ko reikės, draugas drąsiai kreiptųsi. Taip, taip jau ir matau, kaip kreipiuosi ir kaip man padeda.
Tai yra susvetimėjimas, galvojimas tik apie save. Metų metais, kol pasižiūri, kad lieki vienas.
Perdega tie, kurie ilgainiui išstumia viską iš gyvenimo ir pasilieka tik darbą. Kada paskutinį kartą matė draugus, jis neatsimena, bet jam ir nereikia. Juk iš feisbuko viską žino, jaučiasi saugiai, nes žino, kas ką veikia“, – kalbėjo koučingo specialistė.
A.Zinkevičiūtės mintys apie perdegimą
- Tie, kurie turi normalų darbo ir poilsio režimą, neturi šansų perdegti.
- Neperdega tie žmonės, kurie į darbą ir žiūri kaip į darbą, supranta, kad tai yra tik darbas, bet tai nėra visas gyvenimas.
- Mes nebemokame ilsėtis, mums atrodo, kad nuolat būti užsiėmusiu yra normalu. Mes išmokome didžiuotis nuolatiniu užimtumu.
- Technologijos mums padeda ne taupyti laiką, o būti priklausomu nuo nuolatinio pasiekiamumo, priimti begalinius, nebūtinai reikalingos informacijos, kiekius.
- Laikas labai pagreitėjęs, jaučiame nuolatinį spaudimą suspėti kasdien vis daugiau.
- Mes labai pavargstame nuo toksiškų santykių, o jų vis daugėja.
- Mūsų aplinkoje labai daug triukšmo. Vis mažiau laiko praleidžiame tyloje, kurioje galime išgirsti savo širdį, savo intuiciją, Dievo balsą.
- Tapome individualistais. Mums atrodo, kad mes viską galime patys. Net komandose dirbdami, mes labai dažnai galvojame tik apie save, naudą sau. Bijome prašyti pagalbos.
- Mes duodame net tada, kai jau nebeturime energijos. Mes nemokame pasakyti STOP, kol visi darbai nepadaryti.
- Mes išmokome slėpti savo emocijas net nuo savęs.
- Mes ignoruojame kūno siunčiamus signalus.
- Mes kasdien sistemingai žudome save (miego nepriteklius, chaotiškas maitinimasis, svaiginimasis, nuolatinis užimtumas).
- Mes išbarstome savo dėmesį, negebame ilgesnį laiką koncentruotis ties vienu dalyku.
- Mes praradome savo ribas, sunku pasakyti „ne“ ateinančioms galimybėms, negebame per tą kiekį atsirinkti, kas tikrai svarbu, o kas ne.
- Mes praradome ramybę.
- Mes kasdien persidirbame, ir mums tai atrodo normalu, nes aplinkui dabar visi taip dirba...
- Mes praradome dienos ritmą.
- Mes blogai jaučiamės nieko neveikdami.
- Tam kad galėtume duoti, turime turėti perteklių. Turime gyventi gausoje. Kai ilgą laiką duodame iš minuso, ilgainiui imame pykti, teisti, reikalauti padėkos byliai arba nebyliai, o tai jau nėra gražus davimas.
