Tris mėnesius manė, kad yra peršalusi
„Viskas prasidėjo prieš trejus metus. Tuo metu gyvenau užsienyje – Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje. Kol buvo nustatyta diagnozė, užtruko apie tris mėnesius, kadangi simptomai buvo apgaulingi. Mane kamavo paprastas sausas kosulys, gerklės skausmas ir užgulusi nosis. Iš esmės simptomai niekuo nesiskyrė nuo peršalimo, todėl ir gydžiausi kaip nuo paprasto peršalimo – žolelių arbatomis. Kartais atrodydavo, kad jos padeda, vėliau kosulys vėl intensyvėdavo.
Po kurio laiko pradėjo augti svoris – per porą mėnesių priaugau aštuonis kilogramus, nors nei gyvenimo būdas, nei mityba nepasikeitė, juolab kad visada rūpinausi, ką valgau. Tuo metu taip pat turėjau laikrodį, kuris matuoja pulsą. Pastebėjau, kad pulsas keistai šokinėja.
Pasitariau su šeimos gydytoju, o jis nuramino, kad nieko čia bloga. Svarbu, kad šoktelėjęs pulsas nelieka toks aukštas, o vėl sulėtėja, juk jis priklauso nuo mūsų aktyvumo. Jeigu jis nėra aukštas ramybės būsenoje, esą viskas gerai. Gavau patarimų, kaip gydyti peršalimą, ir tuo viskas pasibaigė“, – prisiminė pašnekovė.
Tačiau moters savijauta tik blogėjo – po poros savaičių ji jau negalėjo horizontaliai atsigulti, kadangi nuo skysčio plaučiuose pradėdavo dusti. Kosulys vis intensyvėjo, sutriko miegas, virškinimas, dingo apetitas, atsirado silpnumas.
„Žinojau, kad taip neturėtų būti, bet kažkodėl tuo momentu delsiau nueiti pas gydytoją. Vieną naktį užmigusi pabudau nuo beprotiško širdies „mušimo“. Pasitikrinau pulsą – ramybės būsenoje jis siekė apie 140. Paskambinau greitajai pagalbai. Manęs paprašė nusiraminti, nors tuo metu buvau visiškai rami, ir giliai, ramiai kvėpuoti, o jeigu situacija nepagerės, po poros valandų atvažiuoti į ligoninės priimamąjį. Ligoninėje buvau jau po valandos“, – toliau pasakojo Aistė.
Nebegalėjo nei gulėti, nei miegoti
Būtent tuomet jai ir buvo nustatyta diagnozė – dilatacinė kardiomiopatija ir mitralinio vožtuvo pralaidumas. Paprastai tariant, tai širdies nepakankamumas.
„Iš karto norėjau grįžti į Lietuvą, bet tuo metu negalėjau skristi – mano širdis buvo per silpna. Teko laukti apie tris–keturis mėnesius, kol vaistais pavyko stabilizuoti būklę.
Grįžusi iš karto kreipiausi į Santaros klinikas. Gerdama paskirtus vaistus apie 2,5 metų vėl galėjau gana normaliai gyventi. Aišku, veikla tapo šiek tiek apribota, nes simptomai visgi liko, tik neprogresavo, bet paprasto kasdienio gyvenimo liga tikrai netrikdė.
Tačiau vėliau būklė vėl pradėjo blogėti – vaistai nebepadėjo. Vienas iš pagrindinių simptomų – skysčių kaupimasis organizme. Dėl to tampa sunku kvėpuoti, sumažėja fizinis aktyvumas, pradeda šokinėti pulsas. Kai būklė pasiekė tokį lygį, kad jau visai nebegalėjau normaliai gyventi, buvau įrašyta laukti transplantacijos. Medikai aiškiai pasakė, kad šiuo metu gyvybę man išgelbėtų tik donoro širdis, o kol jos sulauksiu, man įdėta dirbtinė“, – aiškino moteris.
Iš karto norėjau grįžti į Lietuvą, bet tuo metu negalėjau skristi – mano širdis buvo per silpna.
Aišku, ši žinia buvo tikras šokas, bet, kaip teigia Aistė, kitos išeities nėra. Galima nuleisti rankas ir nebenorėti gyventi, o galima kovoti ir judėti į priekį. Juolab, kad ji žino ne vieną pavyzdį, kad žmonės su svetima širdimi sėkmingai gyvena toliau.
Kol laukia donoro, gyvybę palaiko dirbtinė širdis
Šiuo metu ji su savimi kasdien nešiojasi dvi baterijas, kurios laidu, per pilvą vedančiu iki širdies, užtikrina dirbtinio aparato veikimą. Ji pasidžiaugė, kad visas svoris, kurį jai tenka nešiotis su savimi, – tik trys kilogramai.
„Nereikia su savimi vežiotis didžiulio agregato kaip senais laikais. Man pasakojo, kaip senukai, eidami į parduotuvę, su savimi visą dirbtinės širdies įrangą turėdavo vežtis kuprinėje ant ratukų. Šiuo metu technologijos labai žymiai patobulėjusios. Aišku, yra įvairių šalutinių poveikių – visgi į kūną įdėtas aparatas, į išorę iš kūno išeina laidas, taigi visada išlieka infekcijos galimybė, aš turiu su savimi nešiotis dvi baterijas, kurias vis reikia pakrauti.
Tačiau po operacijos kasdien jaučiuosi vis stipresnė. Šiuo momentu aš susitvarkau namie, išeinu į miestą, susitinku su draugais. Žmonės, matydami mane gatvėje net neįtartų, kad sunkiai sergu. Širdies nepakankamumas veide praktiškai niekuo nepasireiškia, bet kas slepiasi po drabužiais – jau visai kita istorija“, – teigė pašnekovė.
Dirbtiniu pakeičiamas širdies skilvelis
Pasak Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovas kardiochirurgo prof. Kęstučio Ručinsko, Lietuvoje dirbtinės širdys pradėtos implantuoti 1999 m. Šiemet tikimasi sulaukti 100-ojo paciento. Daugiau nei 50 proc. nešiojančiųjų dirbtines širdis sulaukia donoro.
„Tai tikrai tiltas į transplantaciją. Kadangi esame maža šalis, turime mažai ir donorų. Truputį keičiamės su užsieniu, bet santykinai labai ne daug. Lietuvoje laukti širdies donoro reikia ne mažiau kaip pusantrų metų. Ir ne visi turi tiek laiko. Kadangi transplantacija – paskutinė širdies nepakankamumo gydymo stadija, mes matome žmones, kuriems laikrodis tiksi negailestingai“, – teigė medikas.
Iš tiesų šis aparatas pakeičia ne visą širdį, o tik kairįjį širdies skilvelį. Pati operacija techniškai nėra labai sudėtinga – būna kur kas sudėtingesnių širdies operacijų. Tačiau ji sudėtinga tuo, kad pacientai paprastai būna labai sunkios būklės, jų širdis labai silpna, pablogėjusi ir kitų organų būklė.
Paklaustas, ar žmogus su dirbtine širdimi gali ramiai laukti donoro, kardiologas šyptelėjo: „Nežinau, ar galima laukti ramiai, kai jums įdėtas aparatas, pavaduojantis jūsų širdį. Ramybės turbūt nėra daug. Juolab kad reikia ir pasikrauti baterijas, ir prisilaikyti higienos taisyklių, perrišinėti žaizdas, negalima plaukioti baseine ir užsiimti daug kitų veiklų. Gyvenimas tampa kitokia rutina. Juolab kad jie turi būti visada pasiruošę atvykti į ligoninę, jei atsiras tinkama širdis. Taigi labai toli iškeliauti negalima.
Žinoma, lyginant su tuo, kokia jų būklė buvo iki tol, yra skirtumas. Dirbtinius aparatus paprastai dedame žmonėms, kurių nebegalime išrašyti iš ligoninės, o su dirbtine širdimi jie sėkmingai gyvena dvejus, trejus, ketverius metus namuose, dažnai grįžta į darbą. Aistės būklė taip pat buvo tokia, kad jos gyvybę palaikyti galėjome jau tik ligoninėje“.
Tikimybė sulaukti donoro – visiškai reali
Pasak Santaros klinikų Širdies chirurgijos centro širdies chirurgo Aleksejaus Zorino, kai širdis negali adekvačiai užtrinti normalios kūno kraujotakos, žmogus lėtai pradeda mirti. Ir vienintelis efektyvus gydymo būdas – širdies transplantacija, o kol jos sulauks – dirbtinė širdis. Aistės tikimybė sulaukti donoro, jo įsitikinimu, – visiškai reali.
„Pasaulyje yra pacientų, kurie su dirbtine širdimi išgyvena ir dešimt metų. Tai pakankamai patikimas mechaninis prietaisas, kuris veikia kaip pompa, kuri iš taško A į tašką B pumpuoja kraują“, – aiškino pašnekovas.
Santaros klinikose dirbtinė širdis per metus implantuojama vidutiniškai šešiems pacientams, o vienu metu vaikščiojančių tokių pacientų – apie 10–15.
„Tradicinėmis širdies ligomis dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, tačiau širdies nepakankamumas nesirenka pagal amžių. Mūsų pacientai su dirbtinėmis širdimis – jaunesni nei tradicinė širdies ir kraujagyslių ligų grupė“, – teigė A.Zorinas.
Mėgstama sakyti, kad tai gripo komplikacija, tačiau iš tiesų tai labai reta gripo komplikacija.
Kaip širdį gali paveikti virusai
Aistės ligos priežastis taip ir liko nenustatyta. Pasak K.Ručinsko, tai dažnas atvejis. Viena iš dažnai vardijamų priežasčių – virusai.
„Mėgstama sakyti, kad tai gripo komplikacija, tačiau noriu patikslinti, kad iš tiesų tai labai reta gripo komplikacija. Kai mes klausiame savo pacientų, jie visi sako, kad sirgo gripu, bet kas gi juo nėra sirgęs? Mes atlikome tokį tyrimą – ėmėme mėginius iš tų širdžių, kurias persodinome, ir beveik 80 proc. atvejų jose radome įvairių virusų. Ir gripo virusai nebuvo svarbiausi. Radome ir herpio, citomegalo, ir kitų virusų, iš viso – apie 20 rūšių.
Parašėme apie tai mokslinį straipsnį, kuris buvo publikuotas žinomame žurnale. Tačiau po jo mus kritikavo, kad neatlikome tokio tyrimo su sveikais žmonėmis – gal ir ten būtume radę tų pačių virusų. Tačiau kaip paimti sveikų širdžių mėginius?“ – pasakojo pašnekovas.
Pasak mediko, mūsų organizme gyvena daugybė virusų, kurie iki tam tikro momento nepasireiškia. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms žmogaus imuninė sistema pati ima „doroti“ savo širdį, nes neatpažįsta savo širdies ląstelių kaip sveikų. Taigi bandydamas gydytis organizmas pradeda žudyti.
Bet kuriuo atveju širdies nepakankamumo atsiradimo priežastys lieka neaiškios. Taip, kaip nutiko Aistei, gali nutikti bet kam. Tiesa, tikimybė, kaip ramina širdies chirurgas, mažesnė nei būti partrenktam automobilio išėjus į gatvę.
