– Kartu su kolege Rasa Sirtautiene ištobulinote neišnešiotų naujagimių retinopatijos gydymą. Ar galėtumėte apibūdinti, kas yra retinopatija? Ar ji visada gresia apakimu?
– Jeigu retinopatija jau pradėjo vystytis, tikimybė, kad ji gali sukelti apakimą, labai didelė. Retinopatijos pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio „retina“, kuris reiškia „tinklainė“. Tinklainė yra vidinis akies dangalas.
Kraujagyslės tinklainėje pradeda augti nuo ketvirtojo nėštumo mėnesio. Iki devintojo nėštumo mėnesio jos turi pasiekti tą savo ribą, kuri yra pas sveiką žmogų. Jeigu vaikelis gimsta 6–7 mėnesių, tos kraujagyslės nepasiekia reikiamos ribos.
Patekęs į visiškai kitokią aplinką kiekvienas išsigąstame – tos kraujagyslės nežino kaip augti. Jos pradeda narpliotis, painiotis, pradeda bujoti jungiamasis audinys. Kraujagyslės neauga taip, kaip turėjo, darosi pakitusios, nevertingos. Jas gydymo metu reikia išnaikinti. Tada lieka (nors niekas negali paaiškinti kodėl) tik geros kraujagyslės, blogos dėl gydymo nunyksta.
Vaiko akytė labai mažytė. Galima palyginti su gile. Tinklainėje yra padaroma tūkstantis, du tūkstančiai ar kartais ir daugiau tų lazerinių židinėlių. Kiekvienas tas židinėlis turi atsidurti ne toje pačioje vietoje, o naujoje. Be to, reikia žiūrėti, kad nepataikytum ten, kur nereikia, pavyzdžiui, į kraujagyslę. Bet toks yra mūsų darbas. Aš galbūt nemokėčiau kito darbo dirbti.
– Kiek laiko užtrunka visas šis procesas?
– Įvairiai. Tai priklauso nuo ligos sunkumo. Jeigu liga agresyvesnė, reikia daugiau tų taškelių padaryti, todėl ilgiau ir užtrunka. Labai svarbu, jeigu liga agresyvi, ją čiupti labai greitai, nes maždaug per 24 valandas, (vėliausiai per 72 val.) reikia atlikti tą gydymą. Nuo ligos agresyvumo priklauso, kiek tų taškelių reikia padaryti. Nuo to, be abejo, priklauso ir trukmė. Procedūra gali trukti 1,5–2 val., bet gali ir 40 min. Įvairiai. Vaikelis miega, jis nieko nejaučia.
– Dabar visi žino apie šį metodą. Jus kviečia ir į konferencijas, kongresus, seminarus užsienyje, bet prieš kelis dešimtmečius, kai pradėjote su kolege tai daryti, įrodyti, kad tokio metodo reikia ir kad tai veiksminga, nebuvo taip paprasta?
– Ne, tai buvo labai nepaprasta. Pradžioje ėjome į neišnešiotų naujagimių skyrių. Be abejo, daktarams trukdydavome dirbti įprasta darbą. Iš pradžių jie mus labai geranoriškai priimdavo. Paskui kartais atrodydavo, kad ateiname ir visiems trukdome. Rasdavome vaiką, kurį reikia operuoti, bet mūsų neįleisdavo į operacinę, nes viską reikia planuoti iš anksto. Planuoti negalime, nes tai tiesiog skubi operacija.
Nežinau, galbūt ta jaunystė, noras padėti, išgelbėti vaikus vis tiek nugali viską. Dažnai, kaip sakome, kovodavome. Teko daug kovoti ir su ligoninės administracija, ir su ministerija dėl, pavyzdžiui, įrangos pirkimo. Užsienyje teko ieškoti labdaros. Guldavaisi ir keldavaisi su ta mintimi.
Kraujagyslės tinklainėje pradeda augti nuo ketvirtojo nėštumo mėnesio. Iki devintojo nėštumo mėnesio jos turi pasiekti tą savo ribą, kuri yra pas sveiką žmogų. Jeigu vaikelis gimsta 6–7 mėnesių, tos kraujagyslės nepasiekia reikiamos ribos.
Kadangi įrodinėjome tokio gydymo naudą, pradėjome truputį kitaip gydyti. Tai buvo mano disertacijos tema – modifikuotas gydymas. Pradžioje gydėme taip, kaip buvo parašyta Vakarų vadovėliuose, bet paskui pamatėme – jeigu truputėlį, logiškai galvojant, kitaip darysi, gal gausis geriau. Pabandėme daryti kitaip ir išėjo iš tikrųjų daug geriau. [...]
– Šiuolaikinė labai aktuali tema – kompiuteriai, mobilieji telefonai. Kokias matote grėsmes? O gal tai nėra grėsmė?
– Dabar jau viskas taip įsigalėjo... Bet viskas ateina iš tėvų, iš šeimos. Jeigu aštuonių mėnesių vaiką mama atneša į konsultaciją, vaikas pradeda zirzti, muistytis, o mama išima telefoną, prikiša prie akių ir ten kažką rodo, jeigu mama tokiu būdu ramina vaiką, kuriam vos keli mėnesiai, tai ko norėti?
Jeigu seniau sakydavome, kad nereikia žiūrėti televizoriaus, tai dabar sakome, kad televizorius yra mažiausiai kenksmingas dalykas, nes, žiūrėdami į televizorių, žiūrime tolyn. Kompiuteris jau blogiau nei televizorius, bet blogiausia, be abejo, tas telefonas. [...]
Žiūrėjimas iš arti akims yra darbas. Kai akis žiūri į tolį, ji ilsisi. Pagrindinis dalykas, norint, kad mažiau progresuotų trumparegystė (nors jos daugėja visame pasaulyje, tai viso pasaulio problema), reikia būti kuo daugiau lauke. Rekomenduojama lauke praleisti nemažiau dviejų valandų per dieną šviesiu paros metu nuo pat mažens.
Jeigu mūsų vaikai nuo lovos iki mokyklos durų, o paskui dar į keturis būrelius nuo durų iki durų vežami automobiliu, o sėdėdami automobilyje (nepaisant, kad jame krato ir mirga) jie dar su tuo telefonu žaidžia, ir niekas jam nieko nesako, tai tokį rezultatą ir turime – trumparegystė dažna. [...]
– Apskritai technologijos labai sparčiai tobulėja. Anksčiau gydymo įrankiai buvo tvarstis ir šiluma. Dabar – lazeriai. Ar kada nors, jūsų nuomone, ateis toks laikas, kai nebebus nematančių žmonių?
– Labai negreitai. Gal bus tokios galimybės, jei žmogus nemato, padaryti ką nors labai efektyvaus, bet ne vien nuo neišnešioto naujagimio retinopatijos žmonės anka. Yra įvairiausių kitų ligų, įgimtų ligų. Pavyzdžiui, dabar operuojami galvos augliai, kurie spaudžia regos nervą, kuris nusilpsta, atrofuojasi ir todėl vaikas nebemato. Mokslas pažengė į priekį, galvą išoperuoti galima. Seniau visi tie vaikai neišgyvendavo, o dabar išgyvena, bet lieka nematantys. Lazda turi du galus.
Be abejo, viskas labai tobulėja. Gal, kai atsiras kamieninės ląstelės ir kai jau tai bus plačiai taikoma tiems žmonėms, kurie turi labai menką matytą, kažkokius matymo likučius, galima bus ženkliai pagelbėti. Bet aš manau, kad vis tiek retkarčiais nematančių žmonių pasitaikys.
– Kaip jūs prižiūrite savo akis? Kokie jūsų metodai?
– Visuose vadovėliuose rašoma taisyklė 15x15 – 15 minučių dirbame, 15 sekundžių ilsimės. Ką tai reiškia? Jeigu dirbame kompiuteriu kažkokį darbą, kur reikia žiūrėti iš arti, turime pakelti akis, pažiūrėti į tolį, pažiūrėti pro langą, pamirksėti, pasukioti akytes, nes akis turi atsikvėpti, atsipalaiduoti.
Mano toks darbas, kad tiesiog negaliu ilgai žiūrėti [į vieną tašką]. Man reikia keisti darbo pozicijas, reikia žiūrėti į žmogaus akį, reikia žiūrėti kažkur šalia, reikia truputį parašyti, reikia bendrauti su pacientu. Automatiškai viskas keičiasi. Jaunimui stengiamės visais būdais aiškinti, kaip reikia sveikai gyventi.
– Artėjant valstybės šimtmečiui, renkamos idėjos Lietuvai. Kokia būtų jūsų? Arba koks būtų palinkėjimas?
– Žinoma, tai labai netikėtas klausimas, bet aš manyčiau, kad viskas prasideda nuo vaikystės, nuo mokyklos. Turbūt sutiksite, kad buvo mokytojai, kuriuos mylime, buvo tie, kuriuos mažiau mylime, ir tie, kurių nemėgstame. Labai daug, tas mūsų kelio pasirinkimas, siekimas, priklauso nuo mokytojų.
Prisimenu, šviesaus atminimo mūsų literatūros mokytoją Matulaitienę, su kuria apkeliavome visą Lietuvą. Važiavome visų rašytojų gyventais takais. Iki šiol niekada ten dar kartą nebuvau nuvažiavusi, bet viską prisimenu: ir tą Tolminkiemį, ir visų mūsų poetų, rašytojų gimtas vietas. Visą Lietuvą aplankėme būdami mokykloje.
Tai išlieka visam gyvenimui. Tada nori dar kažko daugiau siekti, pamatyti, sužinoti. Dabar tos visos kelionės, ekskursijos brangiai kainuoja. Mokytojai neturi laiko, vaikai nenori, jiems neįdomu. Manyčiau, kad per mokyklą turime ugdyti tuos daigelius ir turime turbūt kažkaip diferencijuoti. Buvo kalbama apie gabius ir mažiau gabius vaikus. Iš tikrųjų juos reikia diferencijuoti ir tuos gabiuosius kelti į viršų, kad išaugintume savo naują, talentingą kartą.
