Tačiau ir realiame gyvenime Vytautas ir jo sūnus – V.Rumšas jaunesnysis – nuolat pastebimi renginiuose, kuriuose kalbama apie sveikatinimą. Gal dar pamenate: V.Rumšas jaunesnysis kvietė pasimatuoti cholesterolio kiekį kraujyje, abu aktoriai dalyvavo fotoparodoje „Iš meilės Tėčiui“ Santariškėse. Ir iš TV ekranų kvietė pasirūpinti tėčio širdimi, sustiprinti ją vartojant žuvų taukus.
– Vytautai, kodėl jūs su sūnumi taip dažnai prabylate apie sveikatą: renginiuose, interviu, reklamose?
– Žmogus nieko nedaro atsitiktinai. Kur nukreipia savo dėmesį, jis tuo keliu ir eina. Tarkime, pradėsi domėtis vienu kuriuo nors maisto produktu. Tai iškart atrasi, kokios jo gerosios savybės, vitaminai, o kokiais atvejais jo reikėtų nepadauginti, kad nepradėtum tukti. Taigi kuo labiau giliniesi, tuo labiau pradedi koncentruotis į pasirinktą kelią. Tarkime, mano sūnus labai domisi žmogaus organizmu ir jo reakcijomis. Jis iš esmės yra sveikuolis. Todėl manęs, kaip tėvo, nuolat klausia apie nugaros, kojų raumenis, ieško gydymo metodų – ir ne tik tradicinių. Aš irgi gilinuosi į save, todėl turiu sūnui ką patarti.
Mano sūnus Vytautas Rumšas jaunesnysis – tikras sveikuoliukas. Dabar, per gavėnią, jis visai nevalgo mėsos. Kitaip tariant, pagal lietuvių liaudies kalendorinių švenčių tradicijas, jis keičia mitybos sistemą kelis kartus per metus. O kiaulieną mes apskritai nustūmę į šalį.
– O jūs kaip tėvas ar rūpinotės savo vaikų sveikata, formavote jų mitybos įgūdžius?
– Pavyzdys yra geriausias mokytojas. Vaikas nuo mažumės mato, kaip elgiesi, mąstai, ką valgai. Jis gali iškart to nepriimti – nieko tokio. Tereikia pasakyti keletą sakinių: kas tai yra ir kodėl aš tai darau. Tarkime, bemielė duona, kurią valgyti sveika. Man ji skani, o dukrai Ugnei nepatinka. Bet svarbu, kad ji žino, jog aš renkuosi sveikesnį maistą. Tas žinojimas vaisius subrandins vėliau. Ką įskiepiji mažam vaikui, tą jis žinos visą gyvenimą.
– O žuvies taukai? Juk jūsų šeima nuo mažumės juos vartoja. Ar reikėjo vaikus užkrėsti šia sveikatinimo idėja, ar tai buvo „darbas“?
– Taip, tai buvo darbas, nes saldainių vaikams įsiūlyti juk lengviau. Visuomet, kiek prisimenu nuo savo vaikystės, namuose stovėdavo žuvų taukų butelis. Tik anksčiau jie nebuvo tokie skanūs, kaip dabar, kai gamintojai paskanina, pavyzdžiui, citrina. Nors jei atvirai, man žuvies taukai buvo „visai nieko“ ir senais laikais. Žinojau, kad tai yra sveika, ir to pakako. Lygiai tas pats buvo auginant Vytautą ir Ugnę – mūsų šeimoje vaikai buvo įpratinti vartoti žuvų taukus ir vitaminą C. Juk vos pradėjus eiti į darželį, vaikai iškart ima sirgti, gavę virusų ir bakterijų mišinį. Todėl pamažu buvo įskiepyta, kad žuvų taukų „vaikams gerti būtina“.
Argumentas, kuris padėdavo įkalbėti vaikus kasdien išgerti po šaukštą žuvies taukų: jei nevartosite vitaminų, kojos bus „iksu“, t. y. nuo kelių kreivos, nes sąnariai nelaikys.
Tiesa, dar vienas argumentas, kuris padėdavo įkalbėti vaikus kasdien išgerti po šaukštą žuvies taukų: jei nevartosite vitaminų, kojos bus „iksu“, t. y. nuo kelių kreivos, nes sąnariai nelaikys.
– Beje, Lietuvos radijo fonotekoje yra jūsų įskaityta pasaka vaikams – čekų rašytojo Milošo Macoureko „Jonelis ir žuvų taukai”. Apie ką ji?
– Apie berniuką, kuris užaugęs labai norėjo būti sankryžų reguliuotoju. Bet jis buvo leputis, sirgo sloga. O juk sankryžų reguliuotojams šąla kojos, jie turi būti atsparūs išbandymams. Todėl Jonelis, iš pradžių gydęsis daktaro Anginio skirtais milteliais ir sirgdavęs nuo menkiausio skersvėjo, galiausiai sutiko Banginį... Šis ir pasiūlė Joneliui skalauti gerklę kalio permanganato tirpalu, valgyti žuvį ir gerti žuvų taukus, kad būtų sveikas ir atsparus ligoms.
– Kalbėdamas apie kultūrą, esate sakęs, kad mūsų jaunimas „minta prastu maistu, blizgučiais“. Ar tą patį galite pasakyti ir apie kasdienę mitybą?
– Visos masinės informacijos priemonės užsiėmusios vienu reikalu – žmonių sąmonės bukinimu. Nes tuomet yra lengviau įsiūlyti greitą maistą – nuo dešrainių iki dabar labai išpopuliarėjusių kavos gėrimų ar alkoholio. Kad jis ne galvotų, o vartotų. Tuomet žmogus tampa neatsakingas už save ir valgo bet ką. Jis negalvoja, kad užterš inkstus, kepenis, plaučius, kuriuos vėliau turės valyti.
Gaila, kad negyvename Pietų Korėjoje, Kinijoje ar Japonijoje, kur vaikus pradeda mokyti cigūno (tradicinės kinų sveikatinimo filosofijos šaka), valgio suderinamumo nuo mažumės. O pas mus žmogus perka bet ką, storėja, kemšasi jo kraujagyslės, puola ligos ir t. t. Tik tada pradeda galvoti pats.
Yra jaunų žmonių, kurie mąsto. Tarkime, dar mokykloje vienas pažįstamas akordeonistas man pasakė: aš nevalgau kečupo, nes tai nesveika. Labai nustebau, tai išgirdęs. Tik vėliau pasidomėjau, iš ko tas padažas gaminamas.
– Mitybos tyrimai rodo, kad lietuviai vartoja per mažai Šiaurės jūrų žuvies ir daržovių. Ir per daug kiaulienos. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Pagalvokite, ar mūsų žmogui lengva gauti kokybiško maisto. Kad gautų kokybiškų vaisių ir daržovių be nitratų, jis turi turėti savo daržą. Jei jo neturi, reikia savos bobutės, pas kurią nusipirktų. Gerai, kad aš turiu draugų sodininkų. O jeigu aš viso to neturėčiau? Tuomet eini į parduotuvę ir perki nitratų rinkinius. Todėl aš renkuosi maisto papildus, nes noriu papildyti mitybos racioną.
Gerai, kad aš turiu draugų sodininkų. O jeigu aš viso to neturėčiau? Tuomet eini į parduotuvę ir perki nitratų rinkinius.
Papildai – plati sąvoka. Aš atradau, kas tinka man, pasirinkau savo kryptį. Vartoju kokybiškus vaistažolių pagrindu pagamintus universalius vitaminus tabletėmis, pritaikytus mano amžiaus žmonėms. Juos atradau visai netyčia – pirkau dovanų savo mokyklos mokytojoms prieš klasės susitikimą Plungėje. Taip pat kasdien geriu sąnarius bei kaulus stiprinančius papildus ir dar širdies veiklą palaikančius vitaminus. Tiesa, per žiemą dar gėriau imunitetą stiprinančius papildus. O žuvų taukų tiesiog „įkalu iš buteliuko“. Taigi, jeigu domėsitės, gilinsitės į šią sritį, visuomet atrasite tai, kas tinka jums. Man 63-eji metai. Ir tikrai džiaugiuosi, kad kol kas su didelėmis sveikatos problemomis neteko susidurti.
– Ar jūs bandėte eksperimentuoti su mityba, atradote savą sistemą?
– Kadaise pastebėjau, kad mano kolega ir bendrakursis, aktorius Sigitas Račkys pradėjo derinti maistą. Jis nemaišo rūgštinio ir šarminio maisto, nedaro „košės“ skrandyje. Ir iškart žmogus ėmė geriau atrodyti. Jo dėka mano dėmesio smaigalys atsisuko į maisto derinimą. Taigi angliavandenių su baltymais nebemaišau: valgau arba tą, arba tą. Todėl ir galvoje šviesiau, ir skrandis sveikesnis, ir žarnynas visai kitaip dirba.
Devynerius metus visai nevalgiau mėsos (maždaug nuo 40 iki 49 metų). Nepasakyčiau, kad buvo labai blogai. Kai organizmui kažko trūksta, jis, matyt, susiranda kitų išteklių.
Devynerius metus visai nevalgiau mėsos (maždaug nuo 40 iki 49 metų). Nepasakyčiau, kad buvo labai blogai. Kai organizmui kažko trūksta, jis, matyt, susiranda kitų išteklių.
Tuo metu valgiau labai daug žuvies. Galbūt tai irgi pagelbėjo, nes gavau pakankamai polinesočiųjų sočiųjų riebiųjų rūgščių omega 3. Bet paskui gydytoja ištyrė kraują ir rado didelį geležies ir kitų mikroelementų trūkumą.
Tuomet ji man patarė mėsos nevalgyti tik per pasninką. Paklausiau. Bet nuo to laiko visai nevalgau kiaulienos – tik kalakutieną, jautieną. Nebent sūdytus lašinius, kurie primena vaikystę. Tiesa, prie lašinių vaikystėje visad turėdavome didžiulę statinę raugintų kopūstų (juose gausu antioksidantų). Pastaruoju metu atradau arklieną. Vienos mugės metu ėjau Gedimino prospektu. Žiūriu – Kretingos arklienos gaminiai. Tuomet pagalvojau: ką ėda žirgelis? Žolę. Taigi jis nevisaėdis, švarus.
– Blogą elgseną turbūt lengviau skleisti nei gerą visavertės mitybos pavyzdį? Juk ir kine blogi herojai labiau įsimena?
– Žinote, ką pastebėjau? Tas žmogus, kuris yra linksmas, kuris nenešioja savo 10–20 kg antsvorio, – jis ne tik sveikai gyvena, bet ir teisingai. O tame „teisingume“ įžvelgiu dar vieną reikalą.
Tas žmogus turi būti tikintis ir remtis „Dekalogu“. Juk visos religijos sako „nepyk, būk ramus“. O kai yra stresas, kyla konfliktas, kas tada darosi su organizmu, ko jis reikalauja? Daug valgyti! Todėl, kai žmogus pirmu reikalu laiko savo gyvenime tik materialius, o ne dieviškus dalykus, visada bus lengva išmušti jo vertybes ir priversti „tik ėsti“.
Bet kai žmogus turi dievišką pasaulio supratimą, viskas vyksta visai kitaip: gilinasi į save ir pasiklausia, ko jam iš tikrųjų reikia iš gyvenimo.
