„Kai buvau Kristaus amžiaus, pasakiau sau, kad alkoholio nebevartosiu. Deja, tai nebuvo taip paprasta. Bandymai atsisveikinti su šia priklausomybe truko dar dvejus metus“, – sakė Povilas.
Buvusių alkoholikų nebūna
Dabar vyras sukūręs šeimą, o pernai jam gimė ir antrasis sūnus. Deja, santykiai su pirmuoju dėl daugybės padarytų klaidų taip ir liko tik formalūs.
Vienoje logistikos įmonėje dirbantis Povilas atviras: kiekviena padaryta klaida gyvenime palieka vieną ar kitą pėdsaką, o jo klaidos jam kainavo daug – ne tik prarastą šeimą, ryšį su sūnumi, tačiau ir prarastą darbą, o gražiausias gyvenimo laikas buvo paskendęs alkoholyje.
Dabar vyras save vadina negeriančiu alkoholiku, nes, anot jo, buvusių alkoholikų tiesiog nebūna – ši priklausomybė žymę palieka visam gyvenimui.
Jei nevartoju alkoholio šiandien, žinau, kad tai – mano pasiekimas.
„Aš gyvenu tik šia diena. Jei nevartoju alkoholio šiandien, žinau, kad tai – mano pasiekimas. Tada ateina rytojus, kuris vėl tampa šia diena. Ir taip – jau aštuonerius metus. Tad, kai rašysite, nevadinkite manęs buvusiu alkoholiku “, – kalbėjo pašnekovas.
Pirmasis stikliukas – per sesers gimtadienį
Pirmą kartą alkoholio Povilas paragavo namuose, prie šventinio stalo. Tada šeima šventė Povilo sesers pilnametystę.
„Žinoma, buvo svečių, tarp kurių – ne tik sesers draugai, tačiau ir artimiausi giminės. Galvoju dabar ir nesuprantu – kaip tokia proga tėvai visus kvietė prie bendro stalo ir, žinoma, netrūko alkoholio. Juk sesei sukako 18. Tada tėvas pirmą kartą paragino išgerti ir mane – į sesers sveikatą, kaip vyrui“, – prisiminė Povilas.
Nors šeimoje kasdien piktnaudžiaujama alkoholiu nebuvo, tačiau įvairios šventės buvo minimos su dideliu jo kiekiu: „Man tada atrodė, kad gėrimas yra norma, kad be jo apskritai negalima švęsti. Niekada niekas nesakė, kad jis gali tapti liga, priklausomybe.“
Vėliau alkoholį – alų – jau būdamas paauglys Povilas ėmė vartoti su draugais. Tąsyk toks gyvenimas jam simbolizavo laisvę, vyriškumą ir įkvėpė pasitikėjimo savimi. Nepadėjo nei nuolatiniai tėvų priekaištai, nei bandymas Povilą uždaryti namuose – jis rasdavo būdų pabėgti ir apgauti.
Aštuoniolikos išėjo iš namų
Iki sąmonės netekimo pirmą kartą Povilas prisigėrė būdamas 17 metų, po tėvo mirties. „Tada atradau dar vieną jo naudą – jis man padėjo nusiraminti ir užsimiršti. Gėriau vienas ir tiek, kad vėliau nieko nebeatsiminiau“, – pasakojo vyras.
Tėvo mirtis tuomet septyniolikmetį Povilą sukrėtė – jis ėmė pyktis su mama, galiausiai, baigęs vidurinę mokyklą, išėjo iš namų. Tačiau noro studijuoti nebuvo, todėl, apsigyvenęs pas draugą, įsidarbino kroviku.
„Diena prasidėdavo galvos skausmu po vakar, o dienos mintys sukosi tik apie tai, kad grįžęs galėsiu atsipalaiduoti. Sunku patikėti, tačiau į dideles bėdas aš įklimpau būdamas visai jaunas – juk man buvo tik aštuoniolika“, – kalbėjo Povilas.
Sunku patikėti, tačiau į dideles bėdas aš įklimpau būdamas visai jaunas.
Prekybos centre, kuriame dirbo, vaikinas susipažino ir su savo būsimąja žmona. Ji buvo už jį kiek vyresnė, tačiau pora rado bendrą kalbą.
„Primelavau jai daug. Aišku, nieko nesakiau apie alkoholį, antra vertus, jis man ir neatrodė didelė problema. Sakydavau sau, kad per dieną pavargstu, todėl tai tik atsipalaidavimo forma. Be to, juk tada niekas taip nekalbėjo apie alkoholio žalą. Tiesą sakant, manau kad dabartiniai įstatymai, ribojantys alkoholio prieinamumą, yra didelis žingsnis pirmyn.
Su būsimąja žmona draugavome maždaug pusmetį. Kiek vėliau, žinoma, ji pastebėjo mano norą vakarais išgerti, tačiau – gal irgi dėl patirties stokos – to nesureikšmino. Nevengė kartais išgerti kartu“, – prisiminė Povilas.
Gimus sūnui šventė tris paras
Vestuves vyras atšventė maždaug po pusmečio, mat jo draugė laukėsi kūdikio. Kaip ir įprasta – šventėje nestigo alkoholio, o vakaro pabaigos Povilas net neprisiminė. Pora apsigyveno žmonos namuose – nedidelį butą ji buvo paveldėjusi iš močiutės.
„Ir sukūręs šeimą gėriau toliau. Iki tol su žmona nebuvome gyvenę kartu – tik draugavome. Todėl pažinusi mane „tikrą“, žmona jau po mėnesio susiėmė už galvos“, – sakė Povilas.
Netruko ateiti ir kitas laikas – kai alkoholio neužteko tik vakarais, o juo Povilas taisydavo sveikatą ir rytais.
„Mano gyvenimas tarsi plaukė, o aš jame buvau plūduras. Galiu skaičiuoti ir toliau pirmuosius kartus, kurie, deja nėra malonūs. Pirmoji pravaikšta, pirmosios žmonos ašaros, pirmasis įspėjimas, pirmasis darbo netekimas. Kai gimė sūnus, gėriau tris paras – švenčiau“, – kalbėjo Povilas.
Girtas užmigo bare
Maždaug po pusantrų metų žmona pasiūlė skirtis. Moteris nebeištvėrė kasdienio Povilo gėrimo: „Nebuvo taip, kad tiesiog išgerčiau alaus. Aš kas vakarą išgerdavau beveik po butelį brendžio.“
Dar daugiau nei pusmetį vyras bandė keistis ir taip išsaugoti šeimą. Tačiau ramybė į namus ateidavo tik trumpam.
„Tai buvo uždaras ratas. Pats nesuvokiau, kas vyksta ir kodėl negaliu negerti. Tada pirmą kartą supratau, kokia stipri tai priklausomybė. Stengiausi negerti namuose, pagaliau nutiko taip, kad vieną kartą nusigėriau tiek, kad užmigau bare“, – kalbėjo Povilas.
Pats nesuvokiau, kas vyksta ir kodėl negaliu negerti.
Šeimos išsaugoti nepavyko, tad po skyrybų vyras išsikraustė iš šeimos namų ir išsinuomojo butą.
Tada, pajutęs dar didesnę laisvę, gėrė toliau ir galiausiai neteko darbo. Nebuvo kaip mokėti už butą, tad po trijų nesumokėtų mėnesių jam buvo nurodyta išsikraustyti. Į mamos namus grįžęs Povilas pirmą kartą pagalvojo, kad jam reikia pagalbos.
„Tačiau tai buvo tik mintys. Daug metų gyvenau pas mamą, ji mane išlaikė, o aš gėriau“, – sakė vyras.
Povilas dirbo įvairius pavienius darbus, tačiau dėl alkoholio ne kartą juos prarado.
Teko mokytis gyventi iš naujo
Ieškoti pagalbos Povilą įkalbino jo sesuo: „Kai man buvo 33 metai, mirė mama. Aišku, vėl gėriau. Tada, praėjus kelioms dienoms po laidotuvių, mane pokalbiui pasikvietė sesuo. Ir pats jau supratau, kad remiuosi į dugną. Nebeliko mamos, nėra normalaus darbo, nėra pinigų, nėra kur gyventi, mat pagal mamos parašytą testamentą butas liko sesei. Jei nieko nedarysiu – atsidursiu gatvėje.“
Į reabilitacijos centrą Povilą ir nuvežė sesuo. Tačiau pirmasis bandymas atsisveikinti su alkoholiu nebuvo sėkmingas – po mėnesio vyras tiesiog pabėgo.
Grįžti į namus jis nebegalėjo, todėl apsistojo pas draugą ir vėl įniko į alkoholį. Vėliau gydytis bandė dar kartą, ir vėl – nesėkmingai.
„Riba buvo tada, kai mane smarkiai sumušė gatvėje. Ėjau, aišku, girtas. Prabudau paryčiais, kažkas iš praeivių iškvietė medikus. Tada, gulėdamas ligoninės lovoje supratau, kad nebeturiu gyvenimo, nebeturiu nieko, kas man brangu. Esu priešas pats sau“, – prisiminė Povilas.
Reabilitacijos centre vyras praleido beveik metus. Čia mokėsi visko – ne tik gyventi be alkoholio, tačiau keisti mąstymą.
„Manau, kad kiekvienam turi ateiti savo laikas. Ir niekas kitas, tik tu pats turi nuspręsti, kada gyventi kitaip jau negali.
Tai – baisi liga, tai – gyvenimus griaunanti priklausomybė. Ir kiekviena diena, ypač pirmaisiais metais, yra tavo karas, tavo taika su pačiu savimi. Tavo valia nepakelti pirmosios taurelės. Aš žinau – jei išgersiu bent taurę vyno, vėl grįšiu prie to paties“, – sakė Povilas.
Naujo gyvenimo spalvos
Naujas gyvenimas suteikė ir naujų spalvų – vyras sukūrė antrą šeimą, o jų namuose beveik niekada nebūna alkoholio.
„Žmona jo beveik nevartoja, tik per šventes išgeria kelias taures vyno. Pirmaisiais metais aš iš viso vengiau būti vietose, kur yra vartojamas alkoholis. Žinojau – jis yra stipresnis už mane, ir mūsų jėgos nelygios.
Bet dabar jau galiu būti ir ten, kur žmonės vartoja alkoholį. Manęs tai nebetrikdo“, – kalbėjo Povilas.
Sergant priklausomybės ligomis pagalbą rasite:
- Priklausomybės ligų centre. Šiuo metu Lietuvoje veikia penki centrai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
- AA (Anoniminių alkoholikų) klubuose, kurie veikia daugelyje Lietuvos miestų.
- Informaciją gali suteikti jūsų šeimos gydytojas.
- Lietuvoje veikiančiuose reabilitacijos bendruomenėse bei centruose.
