– Tomai, papasakokite apie save – kuo gyvenate?
– Esu menininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, vaikų rašytojas, dešimties knygų vaikams autorius. Pagal išsilavinimą – lietuvių kalbos mokytojas, dirbęs ir projektų vadovu leidykloje, ir mokytoju kalėjime, ir auklėtoju vaikų darželyje, ir žurnalistu.
Šiandien rašau skaitytojų be galo mėgstamas knygas vaikams, susitinku su jais Lietuvoje ir užsienyje, o per LRT Radiją kuriu bei vedu laidą vaikams. Laisvu metu stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su šeima: esu dviejų vaikų – dvimetės ir keturmečio – tėtis.
Užaugau Palangoje su močiute, o prieš dešimtmetį atvykęs studijuoti į Vilnių sutikau savo žmoną ir pasilikau sostinėje. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 3–4 metai, ir mane auginti pasiėmė močiutė. Jai pagelbėdavo ir teta, mano tėčio sesuo, kuri gana anksti mane išmokė vieno svarbiausių dalykų gyvenime – skaityti. Tėtis vaikystėje tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo, o mamą esu matęs gal kokius penkis kartus, paskutinį sykį – maždaug prieš 15 metų. Tiesa, šiandien tėtis su savo bėdomis jau yra susitvarkęs ir sėkmingai eina nauju keliu.
– Jūsų darbo patirtis netradicinė – dirbote ir kalėjime, ir vaikų darželyje.
– Darbas kalėjime išmokė būti kantriu ir išklausyti kitą, nes neretai tekdavo pabūti tarsi psichologu, kai atėjęs žmogus norėdavo tiesiog išsipasakoti. Ir dar supratau, kad labai dažnai už grotų atsidūręs žmogus visuomenės yra iš karto nurašomas net nenutuokiant, kad kai kurie jų visomis išgalėmis stengiasi atsitiesti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Juk turbūt visi esame turėję didesnių ar mažesnių duobių, iš kurių susiėmę išlipome ir pabandėme gyventi iš naujo.
Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 3–4 metai, ir mane auginti pasiėmė močiutė.
Paauglystėje nemažai laiko praleisdavau su savo daug jaunesne pussesere – kartu žaisdavom, vaikštinėdavom, skaitydavom, pasiimdavau ją iš darželio. Ir kartais pagalvodavau, kad būtų visai smagu padirbėti darželyje auklėtoju.
Ir štai sykį, po keliolikos metų, viskas taip susiklostė, kad atsiradau grupėje su kalbėti dar nemokančiais mažyliais. Buvo labai įdomu kasdien būti tarp tiek vaikų ir matyti, kaip jie auga, tobulėja ar išmoksta savo pirmuosius žodžius. Be to, ir mano sūnus tada buvo labai panašaus amžiaus, tad šis darbas buvo didelė patirtis ir man kaip tėčiui.
– Koks buvo jūsų santykis su alkoholiu? Jūsų tėvų šeimoje, jūsų paties šeimoje? Kokį vaidmenį alkoholis atliko bendraujant su draugais ir artimaisiais?
– Problemų su alkoholiu mano artimiausioje giminėje turėjo beveik visi vyrai – tiek ir atskirai gyvenęs mano tėtis, tiek mano senelis ir dar vienas kitas. Ir visi jie dėl to gyvenime turėjo asmeninių ar šeimyninių problemų, prarado pasitikėjimą puikiuose darbuose. O skaudžiausia, kiek bėdų, gėdos, o kartais ir ašarų sukeldavo artimiesiems. Jau tada atrodė, kad ši priklausomybė tarsi perduodama iš kartos į kartą ir man alkoholio reikia pasisaugoti.
Jau tada atrodė, kad ši priklausomybė tarsi perduodama iš kartos į kartą ir man alkoholio reikia pasisaugoti.
Tačiau tiek paauglystėje, tiek ir pirmoje studijų pusėje alkoholio netrūkdavo – vakarėliai su draugais, išlaikyti egzaminai, savaitgaliai, gimtadieniai… Ir būtent studijų metais supratau, kad alkoholio mano gyvenime jau per daug.
Taip pat galvoje nešiojausi rašytojo paveikslą, kuris neatskiriamas nuo alkoholio ir cigaretės. Rašydavau eilėraščius, o kad tai daryčiau kaip tikras poetas, kurdamas nevengdavau ir išgerti.
– O kas labiausiai paveikė nevartoti ir kaip tai vyko? Ar buvo sudėtinga?
– Vėliau supratau, kad savo gyvenimą noriu sieti su kūryba. Ėmiau domėtis žinomais menininkais, kaip jie kuria, kaip gyvena, koks žmogus slepiasi už įdomios knygos ar mėgstamos dainos. Ir šitaip radau, kad mano mylimos asmenybės – Vytautas V.Landsbergis ir Andrius Mamontovas – gyvena ir kuria blaiviai. Iš pradžių man atrodė keista, kaipgi taip įmanoma? Bet pagalvojau, gal žmonės visgi nemeluos (juokiasi). Tada šiaip ne taip mečiau rūkyti, o paskui atsisveikinau ir su alkoholiu.
Buvo keista ir atsivėrė kažin kokia tuštuma. Bandžiau ją užpildyti įvairiais naujais pomėgiais, daugiau skaityti, judėti, kol galų gale galva tiesiog ėmė sproginėti nuo įvairiausių kūrybinių sumanymų. Tada vėl grįžau prie eilėraščių.
Sudėtingiausia būdavo nebūti Valančiumi (šypsosi) – draugui ar giminaičiui nemoralizuoti, kad alkoholis yra pripažintas narkotiku, kad jo poveikis smegenyse išsilaiko keletą savaičių ir taip toliau. Paskui supratau, kad nėra prasmės nei suaugusiam žmogui, geriančiam ketvirtą vyno taurę, aiškinti tokius dalykus, nei pačiam gaišti laiką.
Vėliau dar kartais veldavausi į ginčus, kai kas nors man pradėdavo įrodinėti kas vakarą geriamo alkoholio naudą sveikatai. Bet praėjau šį etapą ir supratau, kad atsisakęs alkoholio nesu kažkuo pranašesnis prieš tuos, kurie jį mėgsta, dingo kažkoks susireikšminimas, ir netrukus mano gyvenimas be alkoholio man tapo tarsi savaime suprantamu ir natūraliu dalyku.
– Alkoholis daugeliui neatsiejama gyvenimo dalis, neretai jis vadinamas socialiniu „lubrikantu“. Ar pasikeitė jūsų draugai, aplinka, kai nevartojate?
– Nemeluosiu – draugų atkrito. Viskas vyko palaipsniui. Tada jie atrodė tikri draugai, su kuriais būdavo velniškai linksma! Bet atsisakęs alkoholio turbūt kai kuriems tapau neįdomus. Žiūrint iš šiandienos taško, su tokiais draugais bendrą kalbą rasdavome tik prie butelio. O jeigu kada susitikdavome tiesiog pasibūti, kalba eidavosi tikrai sunkiai ir viskas vis tiek užsibaigdavo artimiausioje kavinėje.
Ir aš dėl to džiaugiuosi, nes draugų šiandien turiu gal ir mažiau, bet tikrai žinau, kad jie yra tikri, su kuriais gali bet kada pasikalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis ir rasti tikrai įdomesnių užsiėmimų, negu sėdėjimas prie bokalo.
– Kokie didžiausi pokyčiai – psichologiniai, fiziniai, emociniai lydi be alkoholio?
– Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom tiesiogine to žodžio prasme. Greitai pasidarė aišku, ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo ir kas man svarbiausia – tai kūryba ir šeima. Aha, nuskambėjo kaip iš čiužinių reklamos (juokiasi)…
Atsisakęs alkoholio pirmiausiai susitikau su tikruoju savimi ir pamačiau, kiek daug turiu trūkumų, kiek daug nebegaliu be alkoholio – galbūt sunku pirmam pradėti kalbą, rasti drąsos išreikšti jausmus ar tiesiog džiaugtis gyvenimu. Bet čia ir prasidėjo pasikeitimas – pradėjau domėtis, aiškintis, kas man trukdo pirmam užmegzti pokalbį, drąsiai bendrauti, mėgautis kiekviena akimirka ir panašiai.
Atsisakęs alkoholio pirmiausiai susitikau su tikruoju savimi ir pamačiau, kiek daug turiu trūkumų, kiek daug nebegaliu be alkoholio.
Juk kiekvieną kartą, kai norėsi rasti bendrą temą, nepradėsi gerti. O tada, žingsnis po žingsnio, susipažinau su savo bėdomis ir jas bandžiau spręsti jau ne alkoholiu, o kažkokiu savęs persilaužimu. Ir štai po kurio laiko man jau nebereikėjo alkoholio nei bendraujant, nei norint linksmai praleisti laiką, nei džiaugiantis kiekviena akimirka.
Atsirado noro daugiau judėti, organizmas tapo daug atsparesnis ligoms. Išmokau viską priimti taip, kaip yra, mokytis iš savo klaidų. Bet pati didžiausia nauda – tai manyje tiesiog sunkiai nustygstančios kūrybinės mintys, kurios vis veržiasi lauk naujomis knygomis. Kad ir kaip ten būtų, manau, su blaiviu gyvenimu tai šiek tiek susiję (šypsosi).
– Anksčiau nevartoti alkoholio buvo tarsi nepriimtina (pavyzdžiui, kad ir prisiminus daugelį rašytojų, aktorių ir kitų kūrėjų, kurie tiesiog skendo alkoholyje), o dabar alkoholio atsisakymas tampa savotiška gerąja mada. Ar pritariate tam? Gal pastebite vis daugiau pavyzdžių savo aplinkoje, Lietuvoje?
– Dar visai neseniai tikrai nebūčiau patikėjęs, kad alkoholio vartojimą pakeis mada jo atsisakyti. Tai tikrai puiku! Šiandien žmonės alkoholio vartojimą ir jo padarinius mato iš visų pusių, galbūt dėl to gali pasirinkti sąmoningiau. Belieka tikėtis, kad ši mada tikrai ne laikina. Tuo labiau kad parduotuvėse vis daugėja įvairiausių rūšių nealkoholinio alaus, vyno ar sidro, tad alternatyvų tikrai galima rasti. Nors mane dar kartais ir nuo nealkoholinio alaus veikia placebo efektas (juokiasi).
– Kaip manote, kodėl žmonės geria ir kaip vertinate valdžios sprendimus, bandančius sumažinti alkoholio vartojimą?
– Pamenu reklamas iš vaikystės, kai prabangiu kostiumu vilkintis vyras išlipa iš savo prabangaus mersedeso, grįžta į prabangius namus ir išsidrebia ant odinės sofos su taure brendžio. Bet tada niekas neparodė kitos pusės – kad gal po dešimt metų tas pas vyras skaičiuos paskutinius centus prie pigaus vyno lentynos, po kelių taurių viskio prisimins, kad kažką paliko darbe ir važiuodamas girtas užmuš per perėją einantį vaiką ar po trečio vyno butelio grožėsis mėnuliu balkone ir susvirduliavęs išskris apačion…
Džiaugiuosi, kad ir valdžiai ši tema rūpi, tačiau draudimai – lengviausias kelias iš valdžios pusės, bet sunkiausias likusiai visuomenei.
Tiesiog viskas apie alkoholį – bent jau mano vaikystėje – buvo pateikiama žvelgiant pro rožinius akinius, nors pats šalia ir turėjau nekokių pavyzdžių. Bet šiandienos jaunimas jau mato visas puses, jiems lengviau pasirinkti. Ir tai žiauriai smagu!
Džiaugiuosi, kad ir valdžiai ši tema rūpi, tačiau draudimai – lengviausias kelias iš valdžios pusės, bet sunkiausias likusiai visuomenei. Galbūt prie alkoholio vartojimo mažinimo reikėtų eiti palaipsniui ir per žmonių sąmoningumą. Išsikėlus tikslą, kad po tiek ir tiek metų alkoholio bus suvartojama daug mažiau, ir eiti link to mažais žingsneliais.
– Jūsų sėkmės formulė atsisakant alkoholio – kas padėjo labiausiai?
– Labiausiai padėjo du pavyzdžiai: kur link eičiau vartodamas alkoholį, ir kur link – jo atsisakęs. Turbūt reikiamu metu, reikiamoje vietoje atsidūrę mano to meto autoritetai, nes būtent jie mane ir įkvėpė keistis. Ir ne tik su alkoholiu, kaip prieš tai minėti V.V.Landsbergis ir A.Mamontovas, bet kad ir Rolandas Kazlas su bėgimu, kuris šiandien yra didelis mano pomėgis. Ar Svaras su meile Lietuvai, kurio įkvėptas ruošiuosi priimti šaulio priesaiką. O galbūt ir šis mūsų pokalbis kažkam bus naudingas? (šypsosi)
Atsisakėte alkoholio, metėte rūkyti, įveikėte priklausomybę lošti ar vartoti narkotikus? Galbūt jūsų gyvenimo istorija verta būti aprašyta? Pasidalinkite savo mintimis, patirtimi su 15min GYVENIMAS skaitytojais. Jūsų laiškų laukiame gyvenimas@15min.lt.
