– Žmonės dažnai mąsto vartotojiškai: atėjau, susimokėjau – įteikite man tą laimingo gyvenimo raktą...
– Dvasinis kelias nėra euforija. Kai kuriems žmonėms reikia visai nedaug, kad jie būtų laimingi, todėl nenuvertinčiau tų paskaitininkų ar seminarų organizatorių, kurie greitai persikvalifikavo iš vadybininkų į gyvenimo būdo vadybininkus, – kai kam šiek tiek jie, žinoma, padeda, tačiau tai laikini tvarsčiai. Norintiems rimtų pasikeitimų reikėtų žinoti, kad greitų ir labai lengvų būdų nėra.
Renkantis dvasinius mokytojus ar kokias nors dvasines bendruomenes labai svarbu būti atsargiems: žinau atvejų, kai eksperimentuodami ir pasirinkdami netinkamus mokytojus žmonės būdavo privedami prie savižudybės arba patirdavo sunkių psichikos sutrikimų. Netgi rimtesnėse dvasinėse bendruomenėse pasitaiko liūdnokų atvejų: neseniai pas mane į kvėpavimo sesiją atėjo žmogus, keturiolika metų praktikavęs jogą vienoje bendruomenėje, kur tam tikra praktika jam baigėsi Parkinsono liga... Tai rodo, kad žmogus praktikavo tuščiai, jam tiesiog buvo bukinamas protas, nes einant į save išmintingai, o ne aklai ar fanatiškai, sveikata turi gerėti, imunitetas stiprėti. Teisingos praktikos metu pirmiausia turi pakilti intelektas: tada žmogus net žino, kodėl jam šiandien sloga ar kodėl suskaudo kelio sąnarį, ir imasi reikiamų veiksmų.
– Egzistuoja tam tikra kategorija žmonių – dvasiniai turistai, kurie metų metus eina vis į naujus seminarus, kursus, žavisi vis naujais guru, bet patys realiai nesikeičia ir negali pasakyti, kad kas nors jų gyvenime pasikeitė į gera.
Jei praktikos neveda į sąmoningumą, kuris išoriškai reiškiasi kaip nuolankumas, kuklumas, supratingumas, dosnumas, tarnavimas visuomenei, tai ne tobulėjimas, o stovėjimas vietoje.
– Tai nėra blogiausias variantas – jie stengiasi, nors savarankiškai žongliruoti įvairiomis ezoterinėmis praktikomis dažnai yra gan pavojinga. Viename jogos šventraštyje yra svarbūs žodžiai: „Kokios pastangos – tokie rezultatai.“ Jei praktikos neveda į sąmoningumą, kuris išoriškai reiškiasi kaip nuolankumas, kuklumas, supratingumas, dosnumas, tarnavimas visuomenei, tai ne tobulėjimas, o stovėjimas vietoje. Jei nėra savistabos, disciplinos, jei kasdien nepraktikuojama sąmoninga malda, mantros ar kitos praktikos, o tik retkarčiais nuvažiuojama į kokią nors stovyklą arba porą kartų per savaitę užsukama į jogos studiją, didelio progreso nėra ko tikėtis. Geriau negu nieko, bet ieškantiems didžiosios tiesos to tikrai negana. Užtenka pažvelgti į šventųjų biografijas – kiek jie dirbo su savimi...
– Bet dauguma žmonių nepretenduoja į šventuosius. Jie suvokia savo netobulumą, užtat nori šlietis prie tobulesnių. Dvasiniai ieškojimai moteris dažnai atveda prie meilės savo guru. Esate su tuo susidūręs?
– Pagal įrašus pase esu gana jaunas, tad, aišku, susiduriu... Taip, tokių tendencijų yra, jeigu leisi tam vykti, ir vyks – ši sfera tam labai tinkama. Yra įvairių ezoterinių krypčių mokytojų, kurie tuo piktnaudžiauja. Bet jei tu tokio susižavėjimo neprisileidi, nebūna ir dviprasmiškų situacijų, nes suvoki, kad negali klaidinti to nesuprantančių mokinių. Arba stengiesi gyventi, kaip pats mokai, arba ne. Tie guru, kurie važinėja su pulkais moterų ir dažnai jas keičia, akivaizdu, yra juodieji mokytojai. Jie įsivaizduoja, kad gali sau leisti viską, nes yra „nušvitę“. Bet kai mokytojas iš tikrųjų gali sau leisti viską, jis dažniausiai elgiasi kaip šventasis, kad neklaidintų to nesuprantančių sekėjų. Dvasingumas sėja harmoniją ir ramybę, o ne chaosą.
– Ar įmanoma tokiam žmogui kaip jūs, kurio energija nukreipta į dvasinius dalykus, darniai gyventi su moterimi, auginti vaikus, būti geru vyru ir tėvu?
– Su žmona esu išsiskyręs. Jei moteris supranta, palaiko savo mokytoją, tai ji ne trukdo, o padeda jam, papildo jį moteriškąja energija. Kad dvasiniam mokytojui nebereikėtų moteriškosios energijos, jis turėtų būti pasiekęs itin aukštą lygį – tokių Europoje nėra daug. Iš praktikos žinau, kaip sunku jaunam žmogui, kuris, tarkim, išeina į vienuolyną: jis nesugeba valdyti savo seksualinės energijos. Ši netransformuojama skatina įvairius psichikos sutrikimus, fizines ligas. Taigi, ir vienišas mokytojo gyvenimas dažniausiai nėra tas kelias, kuriuo jis turėtų eiti.
– Tikėtina, kad moteriai būti šalia tokio žmogaus, kaip jūs, yra sunkiau nei šalia paprasto valdininko, kuris kasdien kursuoja numatytu maršrutu. Reikėtų bent jau šiek tiek aukotis.
– Be abejonės. Tačiau juk paprasta: arba tu priimi kito žmogaus gyvenimo būdą, arba ne. Jei priimi, tada viskas aišku ir nesunku. Tik bėda ta, kad dauguma kitą priima „pusiau“, su įvairiomis išlygomis, mėgina jį keisti, pritaikyti sau, kad būtų patogiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Natūralios medicinos gydytoja Tautvilė Šliažaitė: „Sveikatos problemos? Keiskite mitybą!“
– Su tokiu žmogumi, kaip jūs, būtų sunku...
Prisiminkime jausmą, kai buvome vaikai: kaip mus viskas džiugino, kaip apie viską svajojome ir nieko nebijojome.
– Sunku tol, kol abu partneriai pradeda jausti Dvasią. Kai žmogus patiria vidinį aš, kai atsiduria anapus ego, kai suvokia, kad jis nėra protas, nėra jausmai, nėra emocijos, o yra visatos dalis, žaidėjas materijoje, – nekyla jokių sunkumų. Neinantis į save žmogus turi problemų, einantis į save problemų neturi, jis susiduria tik su iššūkiais. Prisiminkime jausmą, kai buvome vaikai: kaip mus viskas džiugino, kaip apie viską svajojome ir nieko nebijojome. Taigi, kai gyveni su tuo jausmu, kai remdamasis teisingomis praktikomis grįžti į tai, niekas neatrodo sunku. Norite patekti į Dievo karalystę, būkite vėl kaip vaikai, tada iš pėstininkų tapsite žaidėjais gyvenimo šachmatų lentoje...
