Andriui šizofrenija buvo diagnozuota sulaukus pilnametystės, tačiau užuominas apie galimai ateityje laukiančią sunkią ligą jis įžvelgia dar vaikystėje. Anot Andriaus, jis visada buvo ypač aktyvus vaikas, todėl tai galėjo turėti įtakos.
„Sergu jau 21-erius metus ir visą laiką į priekį mane varė tiksinti bomba. Aš nenorėjau gyventi, todėl nuolat ieškojau jaudulio, kurį galėčiau patirti. Man atrodė, kad įtampa padės išsivaduoti iš sąstingio ir nenorėjimo būti daržove.
Kad ir kur eičiau, mane lydėdavo jausmas bei tiksinti granata, jog manęs prie šitos žemės niekas neriša“, – sako Andrius, kuris ilgą laiką galvojo, kad papuolimas į sudėtingas situacijas palengvins gyvenimą.
Susitaikymo su sunkia liga Andriui nepalengvino ir jo mama, kuri, kaip pats sako, tarsi atsidūrė tarp dviejų ugnių. Andriaus tėtis turėjo problemų su alkoholiu, o šalia stovėjo jis – vaikinas, kuriam ką tik buvo nustatyta psichiatrinė diagnozė, tad mamai teko pasirinkti.
„Iš vienos pusės, esu dėkingas savo mamai, kadangi ji, pati sirgdama depresija, sugebėjo mane palaikyti. Tačiau globos įstaigoje aš atsidūriau todėl, nes mama pasirinko ne mane, o tėtį – ji atsisakė mane globoti. O vėliau dėl mano nuolatinių konfliktų su tėčiu mama mane padavė į teismą ir ten aš buvau pripažintas neveiksniu. Nuo tada praėjo jau 10 metų, aš vis dar ant jos pykstu, bet tuo pačiu esu dėkingas, nes viskas galėjo baigtis mirtimi ar kalėjimu“, – pasakoja Andrius, pripažindamas, kad pats visada bijojo savęs smurtaujančio.
Vis dėlto Andriaus nepalaužė patirti sunkumai ir prasti santykiai su tėvais – šiandien jis kovai su šizofrenija pasitelkė proto lavinimą. Dažniausiai Andrių galima sutikti bibliotekoje, kurioje jis rašo eilėraščius, dirba kompiuteriu, turi internetinį dienoraštį ir tikina, kad tokia veikla jam padeda atsipalaiduoti.
„Yra du pasauliai: juodas ir baltas. Baltas yra mano intelektas, kuris nepažeistas, o juodas – mano liga. Turiu padaryti taip, jog baltas ir juodas pasauliai nesusikirstų. Su šizofrenija galima arba kovoti, arba pasiduoti, o jeigu pasiduodi, tu esi žlugęs. Aš esu kovotojas ir nenoriu su savo liga susitaikyti. Jaučiu, kad jeigu pasiduosiu, išnyksiu, ir mano baltas pasaulis atsidurs po juodu“, – sako Andrius.
Aš esu kovotojas ir nenoriu su savo liga susitaikyti.
Tai, kad intelektualinė veikla padeda kovoti su šizofrenija, įrodo ir Andriaus protas, kuriuo žavisi daugelis jo sutiktų žmonių. Savo sugebėjimais Andrius paneigia dažniausiai, anot jo, girdimus stereotipus, tokius kaip: psichas, šizikas, šizofrenikas, kuris gyvena durnių namuose.
„Bibliotekoje aš atsigaunu, galiu užsidaryti ir pabūti vienas, kažką parašyti, pamąstyti... Kai kurie žmonės man pavydi protingumo. Jie pabendrauja ir pasako, kad vau, negalvojau, jog šizofrenija sergantis žmogus gali būti toks protingas“, – tikina Andrius.
Visą pokalbį su Andriumi žiūrėkite vaizdo įraše:
15min prenumeratoriams.
ir žiūrėkite be ribų.
