Pacientams svarbi kompleksinė pagalba
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad inkstų ligas įprastai lydi ir kiti susirgimai, todėl svarbus kompleksinis paciento gydymas:
„Cukrinis diabetas ir aukštas kraujospūdis yra pagrindiniai lėtinės inkstų ligos rizikos veiksniai. Šiomis ligomis sergančius pacientus gydyti bei rūpintis jų sveikatos priežiūra reikalinga įvairių specialistų pagalba.
Kalbėdami apie inkstų funkcijos nepakankamumą, visada pabrėžiame, kad donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikalinga skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.“
Kasmet Santaros klinikose atliekama apie 50 inksto transplantacijų: 2022 m. – 51 (2 iš gyvo donoro), 2021 m. – 51 (iš jų 7 iš gyvo donoro), 2020 m. – 43 (2 iš gyvo donoro), pandemijos metais – 2019 m. – 54 (6 iš gyvo donoro).
Urologijos centro skyriaus vedėjas gydytojas urologas dr. Albertas Čekauskas sako, kad inksto transplantacija iš gyvo donoro turi daugiau privalumų:
„Pacientui inkstą sutinkančių dovanoti artimųjų sveikata yra nuodugniai ištiriama, transplantacijos operacijas galima planuoti, žymiai trumpesnis eksplantuoto organo šaltos išemijos laikas (kai organe nutraukiama kraujotaka, t.y. aprūpinimas deguonimi ir kitomis medžiagomis) – tai aplinkybės, kurios prisideda prie transplantacijos sėkmės.
Gyvo donoro inkstai yra paimami laparoskopiniu būdu – tai didelis privalumas donorui: mažiau traumuojami operacijos metu, greičiau sveiksta ir dažnu atveju jau trečią dieną po operacijos išleidžiami į namus.“
Pacientai, kurių inkstai nefunkcionuoja, yra priklausomi nuo dializės procedūrų, kurių metu dirbtinai valomas kraujas. Tai yra metodas, be kurio pacientai neišgyventų: kas antrą dieną jie turi lankytis dializės centre, kuriame per maždaug 4 valandas speciali aparatūra išvalo kraują nuo toksinių medžiagų, skysčių pertekliaus.
Dializė yra tarsi tiltas į transplantaciją, jose pacientams su neveikiančiais inkstais tenka lankytis nevienodą laiką – nuo kelių dienų iki kelerių metų. Tai yra būtinybė, kuri išvargina dėl nuolatinio važinėjimo ir savijautos procedūrų metu.
Tarsi lauki kvietimo į tobulą pasimatymą
Antros inksto transplantacijos laukianti Justina Žlabienė sako žinanti, ką reiškia sirgti inkstų funkcijos nepakankamumu, atlikti dializes (ir peritoninę, ir hemodializę) bei gyventi su transplantuotu inkstu.
Pasak J.Žlabienės, būdama 19 metų, kaip ir dauguma jaunų žmonių, nesureikšmino blogos savijautos, nesilankė pas gydytojus, buvo įsitikinusi, kad jauni žmonės neserga. Kol inkstai nustojo funkcionuoti, praėjo bene 7 metai ir J.Žlabienei jau buvo būtinos dializės:
„Sunki liga kartu atneša didelį psichologinį krūvį, kuris skatino gilintis ir domėtis liga. Perskaičiau daugybę informacijos – kas manęs laukia, kokie gydymo būdai, suvokiau transplantacijos būtinybę. Susikaupiau ir pirmiausia inksto paprašiau savo brolio. Jis iškart sutiko.
Pas gydytoją į Santaros klinikas tyrimams važiavome trise – kartu vyko ir mama, iš brolio sužinojusi apie šį vizitą. Abiem buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad mamos inkstas tinka geriau. Mama tapo donore.“
Po 7 metų mamos inkstas nustojo veikti ir dabar moteris laukia antros transplantacijos:
„Aš labai gerai atsimenu savijautą ir galiu palyginti – kaip jaučiausi dializių metu ir po transplantacijos. Dializės procedūros yra ištobulėjusios, technologijos pažengusios, galima susiderinti jų atlikimą ir darbą, tačiau puikiai prisimenu didžiulį skirtumą bei gyvenimo kokybę po transplantacijos ir ką reiškia jaustis gerai.
Dėl to transplantacija yra nepalyginamai geriau nei nuolatinės dializės“, – sako J.Žlabienė.
Liga žmogų psichologiškai labai išsekina ir dėl niūrios informacijos gausos. Inkstų ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms ponia Justina pataria nepulti į neviltį, pasitikėti gydytojais bei medicinos pažanga, nes bendros pastangos padeda atliepti pacientų poreikius:
„Pacientams patarčiau nusiteikti pozityviai ir geranoriškai, objektyviai vertinti situaciją bei stengtis prisitaikyti, tarkime, prie dializės procedūrų grafiko – viską galima suderinti ir gyventi kuo įprastinį gyvenimą.“
Metus laiko dializuodamasi ponia Justina sako, kad transplantacijos laukimas reikalauja kantrybės ir pastangų tinkamai sutvarkyti visus reikiamus dokumentus.
Laukdama iškviečiančio skambučio, ji stengiasi negalvoti, kada tai nutiks ir gyventi įprastą savo gyvenimą. Tačiau visiškai užsimiršti negali, eidama miegoti visada pagalvoja – o gal šiąnakt iškvies transplantacijai:
„Jausmus sujaukia ir žinojimas, kad jei iškvies atvykti, vadinasi, kažkas mirs. Visą laiką širdyje pinasi dvejopi jausmai.“
O emociškai laukimo būseną ji apibūdino taip:
„Jausmą padėtų apibūdinti įsivaizduojama tokia situacija: jei nueitumėte į pasimatymą su nuostabiu žmogumi, kuris pažadėtų jums paskambinti, ir kasdien lauktumėte šio skambučio. O jis vis nepaskambina...“