Kiekvieną rytą smegenys yra kitokios
Pasak mokslininkės, smegenų neuroplastiškumą galima suprasti labai plačiai. Pirmiausia jis susijęs su smegenų vystymusi ir jų gebėjimu prisitaikyti prie tos erdvės, kurioje mes gyvename. Šis etapas aktyviausiai pasireiškia vaikystėje ir paauglystėje. Tačiau dabar jau žinoma, kad smegenys kinta nuolat. Kiekvieną rytą mūsų smegenys yra kitokios, negu jos buvo vakar.
Šiuo požiūriu galime kalbėti apie smegenų plastiškumą kaip įrankį formuotis mūsų atminčiai, kurią galima suprasti taip pat plačiai – tai mūsų elgesio modeliai, mūsų reakcijos, kaip mes keičiamės prisitaikydami prie besikeičiančios aplinkos ir pan. Pavyzdžiui, jeigu mes mokomės matematikos, prisitaikome prie aplinkos, kurioje reikalaujama vis daugiau matematinių įgūdžių, o kad jie atsirastų, smegenys turi pasikeisti.
Smegenų gebėjimas atsistatyti po streso yra individualus ir net nepriklauso nuo amžiaus, o nuo to, kiek krūvio smegenys gali atlaikyti.
„Tyrimai su gyvūnais, kurie auginami identiškomis sąlygomis, rodo, kad net visiškai nedidelis pokytis, pavyzdžiui, daugiau žaislų, jau turi poveikį smegenų pokyčiams. Todėl natūralu, kad kiekvienu individualiu atveju smegenys yra šiek tiek skirtingos ir į tą pačią situaciją mes galime reaguoti skirtingai.
Kita vertus, galima teigti, kad yra ir universalūs smegenų dėsniai: žmonės, turintys panašias patirtis, pakliūva pagal smegenų pokyčius į tas pačias kategorijas. Todėl įvairios terapijos gali būti veiksmingos daugeliui žmonių. Per jas mes situacijų nepakeičiame, realybė lieka tokia, kokia yra, bet mes pakeičiame, kaip į ją reaguojame. Iš pradžių naują reakciją pasirenkame sąmoningai, bet galiausiai ji tampa nauju įpročiu – mūsų smegenų tinklai persitvarko.
Pavyzdžiui, tam tikroje situacijoje aš galiu labai supykti ir išreikšti tai agresija, ir tai gali būti mano išmoktas modelis. Bet galiu pasirinkti savo pyktį išreikšti kitokiu būdu. Tai sąmoningas procesas, kai man reikia sustoti, užgniaužti kylančią agresiją ir išmokti kitaip reaguoti į situaciją. Vėliau jau taip reaguoju automatiškai – nors supykstu, agresija man nebekyla, nes aš moku reaguoti kitaip“, – dėstė U.Neniškytė, prisipažindama esanti didelė psichoterapijos gerbėja.
Pasak jos, tam tikrais atvejais reikia ir vaistų, bet jau visame pasaulyje pripažįstama, kad be psichoterapijos vaistų veiksmingumas gerokai mažesnis, nes vaistai tik sugrąžina cheminį balansą, bet nekeičia žmogaus požiūrio ir mąstymo.
Šiuolaikinių žmonių smegenys mažėja
Paklausta, kokį poveikį patiria smegenys, kai mes gyvename nuolatiniame strese, neuromokslininkė tvirtai atsakė, kad, žiūrint į stresą biologiškai, t. y. kokius hormonų atsakus jis sukelia, be abejo, jis yra labai žalojantis, jeigu yra ilgalaikis.
„Iš esmės stresas mums reikalingas, kad mes pradėtume veikti. Tačiau jis turėtų būti gerokai žemesnio lygio nei tas, kuriame mes dažniausiai gyvename. Didelis stresas sukelia smegenų uždegimą, kuris susijęs su sumažėjusiu jų plastiškumu. Tiesa, smegenų gebėjimas atsistatyti po streso yra individualus ir net nepriklauso nuo amžiaus, o nuo to, kiek krūvio smegenys gali atlaikyti. Tos pačios aplinkybės vienam žmogui sukels trumpalaikius padarinius, su kuriais jam pavyks susidoroti pačiam, kitais atvejais net ir gydytojų pagalbos gali nepakakti.
Tačiau, jeigu aš pasitelksiu smegenų plastiškumo savybę ir su ja sąmoningai dirbsiu, bet kuriuo atveju pasieksiu geresnių rezultatų, negu nieko nedaryčiau. Yra žinoma, kad su raidos sutrikimus turinčiais vaikais reikia daug dirbti, ir kuo daugiau dirbi, tuo geresnius rezultatus pasieki. Tai universalu mums visiems. Per darbą smegenų pokytį galime nukreipti mums norima linkme“, – teigė U.Neniškytė.
O kokiu būdu tam tikrus įgūdžius mes atsimename visą gyvenimą, nors ilgai jų nenaudojome? Pavyzdžiui, negalima užmiršti, kaip važiuoti dviračiu, kaip plaukti ir pan. Taip yra todėl, kad tai motoriniai įgūdžiai, o motorinės žievės mes niekada nenustojame naudoti – net jei aš negroju pianinu, pirštus aš nuolat judinu. Taigi šios funkcijos mes neprarandame, nes tas smegenų sritis, kurios už ją atsakingos, naudojame kasdien.
Tačiau pastebėta, kad keičiantis gyvenimo būdui, keičiasi ir mūsų smegenys – ir ne visada į gerąją pusę. Yra aktyviai tyrinėjama smegenų sritis, atsakinga už mokymąsi naujų dalykų ir atmintį. Tai hipokampas. Nustatyta, kad jo funkcija silpnėja ne tada, kai mes nesimokome, bet tada, kai nesistengiame prisiminti, o šiuolaikiniame gyvenime prisiminti mums reikia vis mažiau.
„Hipokampo fiziniai pokyčiai, priklausomai nuo to, kiek man reikia prisiminti, buvo ištirti dar apie 1995 m. Buvo palyginti Londono taksistų ir įprastų londoniečių hipokampai. Pasirodė, kad tarp taksistų ši smegenų sritis fiziškai buvo gerokai didesnė. Taigi, kaip didėja raumenys, kai juos apkrauname, taip ir kai kurios smegenų sritys fiziškai gali keistis nuo to, kiek funkcijų jos turi atlikti.
Panašus tyrimas buvo pakartotas mūsų laikais, kai mes jau neprilygstame ir tų laikų įprastiems londoniečiams, nes visi kišenėje nešiojamės žemėlapius ir nieko nesistengiame atsiminti. Pastebėta, kad bendrosios populiacijos, neturinčios jokių patologijų, hipokampas mažėja. Paradoksas: kai mažėja senėjančių žmonių hipokampas, tai mes vadiname neurodegeneracija, kai jis mažėja visos jaunos populiacijos, mes tai vadiname gyvenimo būdo pokyčiais“, – svarstė pašnekovė.
Mokymosi efektyvumas nepriklauso nuo amžiaus
Dar nežinoma, ar mes prarandame tik savo gebėjimą orientuotis, nes netreniruojame šios funkcijos, ir jį galėtume atstatyti įdėję pastangų, ar paveikta visa mūsų atminties funkcija. Kita vertus, jau neabejojama, kad žmonės tikrai gali mokytis visą gyvenimą. Ilgai buvo manoma, kad jauni žmonės mokosi efektyviau, o kuo žmogus vyresnis, tuo jam mokytis sunkiau, tačiau pastarųjų metų tyrimai rodo, kad mes efektyviai mokomės nepriklausomai nuo amžiaus.
Tiesiog pasikeičia mokymosi strategijos. Jeigu vaikystėje mokomasi tarsi savaime, stebint, su amžiumi mums vis labiau reikia konkretaus, kryptingo mokymosi. Be to, su amžiumi žmonės įgyja gerokai daugiau mokymosi strategijų, jie išmoksta, kaip jiems mokytis yra geriausia, todėl mokymosi efektyvumas, kaip parodė vienas tyrimas, lyginęs 20 ir 55 metų žmonių mokymosi rezultatus, nesiskiria.
Mokymosi efektyvumas, kaip parodė tyrimas, lyginęs 20 ir 55 metų žmonių mokymosi rezultatus, nesiskiria.
Dažnai sakoma, kad su amžiumi žmogus tampa konservatyvesnis ir dažniau priima stereotipinius sprendimus. U.Neniškytės teigimu, stereotipinis sprendimų priėmimas susijęs su tuo, kad mes identifikuojame situacijos tipą ir pagal jį parenkame stereotipinį tinkamą atsaką. Didžiąją dalį dienos mes taip ir priimame sprendimus. Ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad stereotipinis automatizuotas sprendimas yra greitas, iš tiesų prieš tai reikia atlikti labai daug veiksmų – prisiminti situacijas, palyginti sprendimus ir išsirinkti tinkamiausią. Kad galėtume stereotipiškai reaguoti į situacijas, mums reikalinga visa mūsų gyvenimo patirtis.
Pasak jos, jeigu esame komforto zonoje, mums paprastai užtenka stereotipinio atsako. Taip sudėliota evoliuciškai – jeigu aš adaptavausi situacijoje, kurioje galiu veikti efektyviai, smegenų plastiškumo savybė man gali tik trukdyti ar net pakenkti. Taip pat buvo pastebėta, kad aktyvus smegenų naudojimas, t. y. intensyvus protinis darbas, neapsaugo smegenų nuo senėjimo – jos nesenėja lėčiau.
Kita vertus, savo smegenų senėjimo mes nejuntame šiek tiek ilgiau. Tai siejama su kognityviniu rezervu – užsiimdamas protine veikla ištreniruojame smegenis skirtingų problemų sprendimo būdų, todėl, net jeigu smegenims senstant prarandame tam tikras jungtis, kurį laiką su likusiu rezervu gebame spręsti problemas taip pat efektyviai, kad nejaustume, jog mūsų smegenys silpnėja.
