Jis kartu su žmona ir vaikais jau ruošiasi spalio 1 d. vyksiančiam rožinio kaspino bėgimui „Pink run“.
– Kiek laiko praėjo nuo žmonai diagnozuoto vėžio?
Sumažėjo šeimoje kivirčų, pradėjau atidžiau pergalvoti savo veiksmus ir dažniau atsiprašyti.
– Nuo ligos diagnozės praėjo 5 metai. Vaikai jau spėjo mokyklą baigti, vyriausioji – ir universitetą. Man vis dar sunku prisiminti pačią pradžią. Kai žmona sužinojo diagnozę, aš tvarkiau automobilį. Vos išgirdęs diagnozę, viską mečiau ir lėkiau pas ją.
Po to visada į ligoninę vykdavome visa šeima kartu. Visada stengėmės būti kartu su žmona. Kol ji gulėdavo ligoninėje, bent vienas iš mūsų stengdavomės būti šalia.
– Kada buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo gydymo procedūrų metu. Turbūt neįmanoma nupasakoti to siaubo ir tvyrančio skausmo palatose, kol moterims leidžia vaistus. Kas verkia, kas kartais rėkia, kas tiesiog mirusiu žvilgsniu žiūri į vieną tašką. Stengdavomės būti šalia mylimos žmonos ir mamos. Palaikyti. Padrąsinti.
Laisvu laiku ieškojome, kaip padėti, pakelti motyvaciją ir suteikti jėgų nepasiduoti. Ieškodavau internete kitų moterų istorijų, atrinktus straipsnius duodavau paskaityti žmonai. Kitų istorijos įkvepia ir primena, kad krūties vėžys nėra mirties nuosprendis, tai tiesiog liga, kurią galima nugalėti, ir visi vargai praeina.
– O kaip jūs pats jaučiatės šiuo metu?
– Neblogai, bet niekada nebus taip, kaip buvo prieš ligą. Jaučiu, kad pasidariau jautresnis, atsargesnis. Visgi gyveni su viltimi, kad tai nepasikartos, kad liga nugalėta visam laikui. Man ir kalbėti apie tai sunku.
O štai žmona stipresnė. Dabar ji pati stengiasi savo pavyzdžiu įkvėpti kitas sergančias, motyvuoti nepasiduoti.
Gyvenimas pasikeitė. Bandome džiaugtis juo; sumažėjo šeimoje kivirčų, pradėjau atidžiau pergalvoti savo veiksmus ir dažniau atsiprašyti. Visada pagalvoji, kad nereikalingi ginčai, blogos emocijos gali pakenkti, ir stengiamės jų vengti. Visgi toks tikras suvokimas, kad gali netekti brangaus žmogaus, pakeičia.
Kai žmonai ėmė slinkti plaukai, paėmiau ir nusiskutau pats, kad parodyčiau, jog plaukai nėra taip svarbu, jie ataugs.
– Kokius gyvenimiškus pokyčius pastebėjote po ligos?
– Labiausiai pasikeitė žmona. Atsigavusi ji pradėjo ieškotis kuo daugiau užsiėmimų. Pradėjo dirbti įvairius darbus, pabaigė kursus, pradėjo aktyviai savanoriauti. Taip jau sutapo, kad vaikai studijuoja jau. Dabar tiesiog norime džiaugtis gyvenimu. Kaip ir ankščiau, nuolat keliaujame. Planuojame kelionę prie Viduržemio jūros.
TAIP PAT SKAITYKITE: Stebuklas, iš kurio gimė ugdymo metodas, sudominęs norvegus: į bažnyčią atėjo mirti, išėjo visiškai pagijusi
– Krūties vėžys visada paliečia šeimą ir artimuosius. Kaip sekėsi jums su vaikais ją išgyventi?
– Buvo tikrai sunku visiems. Nors ir stengėmės to neparodyti, bet skaudėjo mums visiems. Bet visada buvome kartu, palaikėme vieni kitus. Žinojome, kad iškentus pragarą bus geriau, tad rėmėme vienas kitą. Kai žmonai ėmė slinkti plaukai, paėmiau ir nusiskutau pats, kad parodyčiau, jog plaukai nėra taip svarbu, jie ataugs. Nuolat ieškojome ko nors, kas galėtų įkvėpti ir padėti.
Kalbėdamiesi su artimaisiais, giminėmis, palaikymo sulaukdavome visi. Jie vis primindavo, kad nepamirštumėme ir savimi pasirūpinti, kad neapsileistumėme, nes ir mumis pačiais reikės rūpintis. Teko girdėti daug istorijų, kai sergančiais besirūpinę šeimos nariai vėliau nuo nervų, įtampos ir išsekimo patirdavo infarktus ar insultus. Tad jie ir mus pačius prižiūrėjo.
Bet kaip gali galvoti apie save, kai tavo mylimai moteriai taip sunku? Būdavo, kad išgėrus vaistų prasidėdavo ir nepageidaujami šalutiniai poveikiai. Iki tokių situacijų, kad ir vidury nakties prasidėjus komplikacijoms šoki iš lovos ir skubi į ligoninę.
Buvo daug baisių ir sunkių akimirkų. Bet tas pragaras baigėsi, jį išgyvenome kartu, o dabar kartu stengiamės džiaugtis gyvenimu.
– Kas jūsų šeimai yra „Pink run su BENU“?
– Dalyvaujame nuo pirmo renginio. Labai smagu, kad jis organizuojamas. Jūs nepatikėsite, kaip psichologiškai atsigauna jame dalyvaujančios moterys, sergančios vėžiu.
Pats asmeniškai negaliu bėgti dėl traumos, bet žmona su vaikais nuolat dalyvauja, o aš juos palikau trasoje ir laukiu prie finišo. Mūsų vaikai sportiški, tai jiems tie 5 kilometrai nesudėtinga užduotis, žmonai kiek sunkiau. Bet kai ji pasiekia finišą, jaučiu širdyje pergalės jausmą ir apima džiaugsmas.
Mes, sergančių moterų vyrai ir artimieji, esame labai laimingi, kad pradėtas organizuoti toks renginys, ir maloniai nustebinti, kad tiek daug žmonių jame dalyvauja.
Visgi labai svarbu ir moterų prisižiūrėjimas, nuolatinis tikrinimasis. Ankščiau nustatyta liga gali padėti sumažinti laukiančias gydymo kančias. O dovanotos reabilitacijos išvis prilygsta stebuklui.
Spalio 1 d. – rožinio kaspino bėgimas
Kauno Rotušės aikštėje vyks tradicinis, ketvirtus metus organizuojamas rožinio kaspino paramos bėgimas „Pink Run su BENU“. Rožine atributika pasipuošusi minia siekia atkreipti dėmesį į krūties vėžio ligą. Dalyviai taip pat aktyviai aukoja su krūties vėžiu kovojančioms moterims. Už surinktą paramą sergančioms moterims bus skiriama reabilitacija sanatorijoje. Dalyviai gali bėgti 5 ar 10 kilometrų distancijas miesto centre.
Daugiau informacijos – pinkrun.lt
