Kaip žinia, žaliu vadinamas tas maistas, kuris nebuvo termiškai apdorotas, t. y. ruošiamas aukštesnėje nei 43 laipsnių temperatūroje. Gyvu maistu galima vadinti sudaigintas sėklas, riešutus, jaunus daigus ir želmenis ar iš jų spaustas sultis. Kalorijas skaičiuojantys sportininkai čia pat suklustų – tik tiek? Iš kur gauti pakankamai energijos didelės ištvermės reikalaujantiems fiziniams krūviams?
Artėjant šio savaitgalio Vilniaus maratonui, apie žalio, gyvo maisto ir sporto santykį teiraujamės žaliavalgių.
Kaunietis verslininkas Paulius Jaruševičius yra vienas tų, kurie žavisi ir propaguoja žaliavalgystės idėjas, tačiau dar nėra visiškas žaliavalgis.
Nesu visiškas žaliavalgis. Kartais suvalgau duonos ar kokią bulvytę. Taip pat labai norisi ir žuvies. Ypač nelengva, kai su šeima ar draugais nueini pavalgyti į kavinę.
„Nesu visiškas žaliavalgis, nors žalią maistą valgau jau daugiau kaip metus. Kartais suvalgau duonos ar kokią bulvytę. Taip pat labai norisi ir žuvies. Ypač nelengva, kai su šeima ar draugais nueini pavalgyti į kavinę“, – prisipažįsta P. Jaruševičius.
Tačiau net ir pasidavęs silpnybei nusižengti žalio maisto dietai, vyras to nesieja su energijos antplūdžiu: „Kai suvalgai kokių bulvinių blynų, būna tikrai negerai.“
Būtent tapęs žaliavalgiu Paulius teigia pajutęs jėgų antplūdį – šią vasarą kiekvieną rytą pajūriu nubėga nemažą distanciją.
„Po to, kai tapau žaliavalgiu, atsirado noras bėgioti. Nuo pavasario dažnai atsikeliu kokią 6 valandą ryto ir bėgu į ąžuolyną Kaune. Beveik visą vasarą gyvenau Preiloje. Čia kasryt nubėgdavau ne mažiau kaip 5 kilometrus“, – pasakoja P. Jaruševičius.
Pasak jo, kasdien kyla mintis, kad reikėtų treniruotis ir nubėgti maratoną. Viena iš žalio maisto idėjų pradininkių Ann Wigmore, sulaukusi šešiasdešimties, taip pat bėgo – Bostono maratoną. Šiuo metu P. Jaruševičius kaip tik vadovauja šios, iš Lietuvos kilusios gyduolės, fondui.
„Jei maitiniesi tradiciškai, tai sulaukęs penkiasdešimties tikrai nepradėsi galvoti: o kaip čia nubėgti maratoną. Kai tapau žaliavalgiu, pradėjau apie tai galvoti. O tai, manau, jau yra didelis žingsnis į priekį“, – filosofiškai dėsto P. Jaruševičius.
Tačiau kokia yra biologinė tokios geros jausenos ir tikro jėgų antplūdžio priežastis? Kurie produktai iš paprastam žmogui skurdžia atrodančios dietos yra vertingiausi? Sveikos mitybos ekspertė Janina Davidonienė į šį klausimą atsako vienareikšmiškai – želmenų sultys.
„Želmenų sultys yra pats energetiškiausias ir pagal visus rodiklius vertingiausias maistas. Steve'o Meyrowitzo knygoje „Wheat grass“ pateikta lentelė, kurioje pagal vitaminų ir mineralų kiekį pirmauja šie maisto produktai: kviečių želmenų sultys, tris dienas daiginti kviečių grūdai, špinatai, brokoliai. Tik po jų – kiaušiniai ir vištiena, – dėsto J. Davidonienė. – Joks maistas nesuteikia tiek jėgų, energijos, kaip želmenų sultys. Aš visada sakau, jog, maitinantis želmenų sultimis, atrodo, gali kalnus nuversti. Žaliavalgis be želmenų sulčių – tai kaip arklys be vienos kojos.“
Pasak Ann Wigmore fondo vadovo P. Jaruševičiaus, mitas apie tai, kad mėsa suteikia jėgų, yra klaidingas. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai. Būtent dėl žalio ir gyvo maisto jis teigia mažiau miegąs ir be vargo nubėgąs 5–7 kilometrus.
„Prieš metus tai buvo neįsivaizduojama. Vienintelė problema, kad žiemą yra šaltoka, tačiau žinau – tai dėl to, kad organizmas valosi, ir dėl sumažėjusio svorio, todėl susitaikau ir pasidaro šilčiau“, – sako P. Jaruševičius.
