– Esate drevinės bitininkystės atstovas. Kas tai yra?
– Iš pavadinimo galima daryti prielaidą, kad tai susiję su bitėmis, kurios gyvena drevėse. Visa bitininkystės istorija prasideda nuo medžioklinės bitininkystės. Žmonės ne augino ir ne prižiūrėjo bites, o naudojosi produktu.
– Kaip atsiranda drevės?
– Gamtoje. Bitės randa seną, supuvusį medį ir apsigyvena toje tuštumoje. Tai, kas supuvę, bitės išvalo, padaro sau vietos. Bitės turi savo žvalgus, architektus, ten yra visa sistema, jos dirba labai sklandžiai. Taigi seniau žmonės, norėdami kažko saldaus, tą medį iškapodavo ir medų pasiimdavo. Žinoma, bitės tokiu atveju žūdavo.
– Bitės drevėse gyvena ir žiemą?
– Taip, gyvena ir nemiega. Kitaip nei musės, kurios sustingsta orams atšalus. Bitės dirba, maitinasi, koriai būna pilni medaus, jos jį valgo ir dūzgia. Žmonės bites, gyvenančias drevėse, vadina laukinėmis. Tų laukinių bičių yra įvairių rūšių, jos gyvena urvuose, kitos namus lipdosi iš molio, gyvena mažomis šeimomis ir pan.
– Kokių rūšių medaus bitės prineša?
– Medaus kokybė priklauso nuo ganyklų. Bitės neša medų iš įvairių žiedų, pievų, kur žydi įvairios gėlės. Medus nešamas iš visų žiedų, kurie turi nektaro. Jis renkamas, perdirbamas ir taip atsiranda medus. Kai iš nektaro pašalinamas vanduo, jis tampa tirštas.
Jei ūkininkas būna pasėjęs daug grikių, visos bitės lekia į jų pusę. Jos nebeskrenda prie pavienių žiedų. Pavasarį žydi avietės, obelys, krūmeliai, iš jų taip pat neša nektarą. Taigi viskas priklauso nuo ganyklų. Kokios ganyklos, toks medus.
– Kaip bites veikia dūmai? Ar atbaido piktas bites?
– Bitės susimaišiusios, vietinių beveik nebelikę. Yra kaukazinės bitės – jos produktyvios, bet piktos. Kaukazo kraujas karštas, tad jei keršijama, tai tenka visiems, nesvarbu, kas pasipainioja. Bičių pyktis priklauso ir nuo oro.
Dūmai bitėms signalizuoja, kad artėja pavojus. Psichologija paprasta – artėja dūmai, jos žino, kad gaisras. Bitės netikrina, jų instinktai veikia taip, kad dūmo kvapas yra gaisras. Tuomet jos mobilizuojasi evakuacijai. Dalis bičių sulenda į korius, prisisiurbia medaus, kad užtektų jo trims dienoms.
– Kas yra bičių vilkas?
– Tai didelis širšuolas. Jis medžiotojas, maitinasi ir musėmis, rudenį graužia obuolius. Širšuolas daug kartų didesnis už bitę, dažnas svečias soduose. Bičių vilkai turi daugkartinius geluonis.
– Kai kurie nepataria medaus dėti į arbatą. Kodėl?
Praėjusios sezono medus nėra blogesnis. Kartais bitės neišgyvena žiemos, o sunešto medaus būna likę. Jam nieko nenutinka, nes bitės konservuoja jį vašku.
– Į arbatą galima dėti, tik ne į labai karštą. Jei arbata šilta, viskas gerai. Norint pasitikrinti be termometro, galima į rankas paimti puodelį – jei ne per karšta, galima išlaikyti, galima dėti ir medų. Taip medus nepraras kai kurių savybių. Kitaip nei įdėtas į karštą arbatą, kur praras vitaminus.
– Kaip atskirti naujo sezono medų nuo praėjusio?
– Turi skirtis išvaizda. Medus linkęs cukruotis, tad per žiemą jis sustingsta. Yra bitininkų, kurie pardavinėja medų turguje ir daro tam tikrus triukus. Praėjusios sezono medus nėra blogesnis. Kartais bitės neišgyvena žiemos, o sunešto medaus būna likę. Jam nieko nenutinka, nes bitės konservuoja jį vašku. Su koriu medus gali prastovėti metus ir vis tiek likti skystas.
