Kita, ypač klaidinga nuomonė ir įsitikinimas, gaubiantis „tokios pagalbos“ ieškojimą, yra tas, jog „kiekvienas gali pats susitvarkyti“. Na, o jei jau pats negali susitvarkyti ir, liaudiškai tariant, „susiimti“, tuomet išties su „tuo žmogeliu“ kažkas labai netvarkoje.
Nepaisant to, kad Vakarų pasaulyje jau lyg ir tampa priimta atvirai kalbėti apie įvairiausias savo problemas ir jas spręsti nelaukiant, kol žmogus visiškai palūš – tema „psichologai, psichoterapeutai, psichoterapija“ net ir ten vis dar yra rakinama po devyniais užraktais.
Jei tokius „sutrikimus“ galbūt sau dar „galėtų leisti“ žemesnės grandies darbuotojas, tai aukštesnės (jau nekalbant apie aukščiausios ar lyderius) grandies darbuotojus aplinka nori matyti stiprius, sportiškus ir atletiškus, o ne ištižusius ir ašarojančius psichologo ar psichoterapeuto kabinete.
Turbūt pastebėjote, jog straipsnio pradžioje yra labai daug kabučių – mes vis dar esame labai greiti spręsti, kas yra normalu, kas ne, kas yra sutrikimas, kas ne, kaip teisingai juos įvardinti ir kaip su jais elgtis. Susidūrimas su psichologu dažnai yra demonizuojamas, pašiepiamas, o žmogus, apsisprendęs kreiptis pagalbos ar patarimo, neretai gauna silpnavalio etiketę.
Kodėl ne visuomet žmogui pavyksta pačiam „susiimti“ ir „susitvarkyti“?
Buitinis aplinkos paliepimas „susiėmus pačiam tylomis susitvarkyti savo problemas“ šiandien tikrai nebegalioja. Per kelias dienas pasikeitęs pasaulis, neįspėjęs, mus, nepasiruošusius, išmetė iš vienokios ar kitokios komforto zonos ir nori nenori privertė prisitaikyti prie naujų taisyklių, neduodant laiko su jomis susipažinti.
Verslo socialinis tinklas „Linkedin“ mirgėte mirga patarimais, kaip apsisaugoti nuo perdegimo ar persidirbimo, kaip tikslingai paskirstyti darbo bei poilsio laiką pasikeitusiomis sąlygomis, kaip gerai išsimiegoti ir panašiais. Tačiau daugelio realybė šiandien atrodo kitaip – į virtualią erdvę persikėlęs darbas ištrynė apčiuopiamas ribas, juk „greitai“ į darbinį susitikimą pasijungti galima ir sergant ar atostogaujant, pertraukos metu galima juk ir su vaikais pažaisti, greitai pagaminti pietus, išskalbti vieną ar kitą nešvarių skalbinių skalbyklę – viskas daroma tarsi automatiškai, šalia pagrindinio darbo.
Tačiau daugumai nebeliko galimybės fiziškai atsitraukti, pasitraukti iš viso šio tvyrančio chaoso, laiko pabūti tyloje su savimi ir išgirsti save, įsiklausyti į save ir savo poreikius. Informacinis triukšmas, agresija socialiniuose tinkluose, nebesustojančios apokaliptinės naujienos – visa tai tapo ypatingu išbandymu, su kuriuo staiga reikia kažkaip tvarkytis.
Nesusitvarkysi pats, o juolab – tyliai, labai greitai gausi nevykėlio, „psichinio“ ar kokią kitą etiketę, juk net ir „nekaltutis“ perdegimo sindromas vis dar yra tapatinamas su simuliavimu, nepakankama motyvacija ar tiesiog nenoru, o ne su rimta liga, jau 2019-aisiais įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją. O pabandykite savo darbdaviui užsiminti apie depresiją – vargiai greitu metu sulauksite uždarbio padidinimo ar pareigų pakėlimo. Mat karjeras vis dar daro tik „sveiki“ ir pajėgūs!
Nesusitvarkysi pats, o juolab – tyliai, labai greitai gausi nevykėlio, „psichinio“ ar kokią kitą etiketę, juk net ir „nekaltutis“ perdegimo sindromas vis dar yra tapatinamas su simuliavimu
O gal ir iš tiesų aš esu psichinis ligonis?
Daugumai „psichinis ligonis“ vis dar asocijuojasi su ligoninėmis grotuotais langais, prie lovų pririštais paklaikusiais žvilgsniais pacientais bei psichiatrais, juos saujomis maitinančiais piliulėmis ir tabletėmis. Nepaklusnesnieji būna baudžiami vienutėmis ar injekcijomis, kurios juos daro bevalėmis amebomis.
Psichiatrai dažniausiai yra įsivaizduojami kaip paklaikę psichopatai, kurie tik ir siekia „nugydyti“ ir „uždaryti“ sveiką žmogų. Kruopščiai filmų mums suformuotas įvaizdis yra taip giliai įsišaknijęs, kad dauguma net nesivargina pasigilinti, kas tas psichiatras ir ar tikrai, ištikus kokiai nors bėdai ar sunkumui, pirmiausia reikia jo pagalbos – juk yra ne tik, psichiatrai, bet ir psichologai, psichoterapeutai ir jų tikrai nereikėtų mesti kartu į vieną puodą.
Trumpai tariant – psichologus ir psichiatrus būtų galima pavadinti jūsų psichinės sveikatos ekspertais. Skirtumas yra toks, jog psichiatras ir norintis juo tapti studijuoja mediciną, taip pat tai, kaip žmogus funkcionuoja, žmogiškojo kūno ligas ir yra išmokęs, be kitko, jas gydyti medikamentais. Psichiatrai gali ne tik išrašinėti vaistus, kaip antai – antidepresantus, bet ir fiziškai apžiūrėti pacientą ar nukreipti jį gydymui.
Psichologai savo ruožtu nėra gydytojai, tai yra specialistai, studijavę psichologiją. Psichologai neturi teisės jums skirti medikamentų, skirti ambulatorinio gydymo, kitaip nei psichiatrai, jie dirba terapinių pokalbių, kognityviniais metodais, pataria; kartu su jumis dirba su jūsų jausmais ir mintimis. Psichoterapeutas – tai dažniausiai psichiatras, psichologas ar kitas specialistas, papildomai mokęsis bent trejus metus ir baigęs kurios nors psichoterapijos krypties mokymo kursą.
Nenustebkite, pas psichoterapeutus lankosi ne tik sunkūs psichiniai ligoniai, bet visų pirma tie, kurie staiga atsidūrė vienokioje ar kitokioje gyvenimiškoje krizėje, nesusitvarko su kažkokiais iššūkiais
Psichoterapija yra psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją. Psichoterapija tai yra procesas, kuomet žmogus beveik visą darbą atlieka pats, dirba pats, o specialistas jį tik lydi tame kelyje, padeda ir palaiko. Nenustebkite, pas psichoterapeutus lankosi ne tik sunkūs psichiniai ligoniai, bet visų pirma tie, kurie staiga atsidūrė vienokioje ar kitokioje gyvenimiškoje krizėje, nesusitvarko su kažkokiais iššūkiais, kurie galbūt pradrasko senas žaizdas, o gal tiesiog gyvenime prarado pusiausvyrą – kas dabartinėje situacijoje yra tikrai lengva.
Pasikeitė ir mūsų gyvenimo būdas – tampame vis uždaresni, viskas tampa labiau anonimiška, daugėja vienišų žmonių, kita vertus, mes esame priversti be sustojimo priimti vienokius ar kitokius sprendimus, visiškai nebebūdami tikri dėl savo ateities. Suprantama, kad visa tai kartais gali tapti nebepakeliama, juoba kai visa tai reikia išspręsti vienam pačiam žmogui, mat tik taip jis gali įrodyti savo stiprumą!
Iš kur atėjęs įsitikinimas, kad „problemas žmogui privaloma išsispręsti pačiam“ ir svarbiausia – vienam?
„Aš privalau viską pats vienas“ – įsitikinimas, dažniausiai atėjęs iš mūsų tėvų namų ir yra susijęs su tuo, kad, ko gero, ten mes negavome reikalingos tėvų pagalbos ir paramos, mums augant ir tampant savimi pasitikinčiais ir patenkintais žmonėmis. Sąmoningas, o dažniausiai pasąmoningas įsitikinimas, kad „aš nesu vertas pagalbos“, „aš su viskuo privalau susidoroti pats“ ir blokuoja bet kokios pagalbos ar paramos paieškas ateityje. Juk „aš privalau pats“ įsitikinimą dažniausiai lydi kitas kenksmingas įsitikinimas: „jei man nepavyksta, vadinasi, aš esu visiškas nevykėlis“!
Tačiau šie įsitikinimai, įgyti dar vaikystėje, nieko bendro su šiandiena ir šiandienos pasauliu neturi. Todėl suaugęs žmogus turėtų suprasti, jog iš vaikystės atsinešti įsitikinimai yra susiję su asmenybėmis, kurias mes vaikystėje sutikome, aplinkybėmis, kuriose gyvenome ir išvadomis, kurias mes pasidarėme, būdami vaikais – tie įsitikinimai, kurie mums tiko vaikystėje, neturėtų tarnauti kaip „tikros ir nepajudinamos tiesos“ žmogui suaugus.
Beje, jei jūs pats nesugebate susiremontuoti savo automobilio, vonioje iškloti plytelių ar pasisiūti vestuvinės suknelės, ar ir tuomet jūs save laikote visišku nevykėliu? Tačiau būtent tokiu jūs laikote save, nesugebėdamas vienas pats susidoroti su jumis užklupusiomis psichologinėmis ar emocinėmis problemomis – ar ne taip?
Jei jūs pats nesugebate susiremontuoti savo automobilio, vonioje iškloti plytelių ar pasisiūti vestuvinės suknelės, ar ir tuomet jūs save laikote visišku nevykėliu?
Laba diena, aš esu jūsų psichoterapeutas, ne jūsų mama!
Psichoterapeutai pasakoja apie dar vieną dažną žmonių, nesiryžtančių ieškotis pagalbos, baimę. Viena vertus, kad psichoterapeutas „išplaus jums smegenis“, pamatys jūsų blogiausias puses, kurias jūs manotės turintis, kita vertus, dauguma bijo ir to, jog kadaise patirtas skausmas, kurį jūs nugrūdote kažkur labai giliai, vėl išlįs į paviršių ir viskas bus tik dar blogiau.
Tačiau psichoterapiją jūs galite įsivaizduoti paprasčiau, kitaip tariant, kaip mokslą apie save patį. Psichoterapeuto tikslas nėra jūsų galvoje nukelti kažkokį neegzistuojantį dangtį ir į jus, kaip į tuščią puodą prikišti naujų ar jums visiškai nereikalingų žinių, anaiptol, psichoterapija tai nėra būdas, jus „padaryti“ tokiu, kokiu psichoterapeutas jus įsivaizduoja ar norėtų, kad jūs būtumėte, o jums padėti atrasti save patį.
Taigi būtent todėl, psichoterapijos metu kalbate jūs, o ne psichoterapeutas, būtent todėl jis yra daugiausia „tylinčioji“ pusė, kad jūs ne eitumėte paskui jį, jo keliu, o rastumėte savąjį. Be abejo, profesionalus psichoterapeutas jums duos ir patarimų, idėjų, tačiau tuo pačiu ir laiko, jums susivokti, ar tai, ką jūs gaunate iš jo, jums yra tinkama, jūs galėsite ir norėsite tai integruoti, o gal atvirkščiai – šis specialistas tiesiog nėra tas žmogus, su kuriuo jūs jaučiate komfortą bendraudami ir kartu dirbdami.
Laikai, kuomet jiems prieštaraujantį klientą psichoterapeutai laikė savo priešu ir privalėjo jį „palaužti“ – seniai praeityje. Psichoterapeutas yra jūsų pusėje, kitaip tariant, jūsų draugas
Atrasti „savo specialistą“ jums gali užtrukti šiek tiek laiko, todėl jūs neturėtumėte nusivilti psichoterapija apskritai, jei jums nepavyko užmegzti gero ryšio su pirmu ar net antru psichoterapeutu. Būkite kantrus ir supratingas visų pirma sau, specialistą rinkitės ne todėl, kad jis yra „madingas“ jūsų mieste, o gal tiko ar patiko jūsų draugei, o todėl, kad jis visiškai tinka jums. Dirbant su jums tinkamu psichoterapeutu jūs tikrai nejausite galios santykio, tarsi prieš jus sėdėtų jūsų despotas tėvas ar manipuliatorė mama, žinantys, kuriuos mygtukus jumyse jie turi spaudyti, kad jūs ir vėl jiems visiškai paklustumėte.
Laikai, kuomet jiems prieštaraujantį klientą psichoterapeutai laikė savo priešu ir privalėjo jį „palaužti“ – seniai praeityje. Psichoterapeutas yra jūsų pusėje, kitaip tariant, jūsų draugas, o ne galios figūra.
Psichoterapija – tai kelionė, kurios metu su jus lydinčiu žmogumi jūs turite teisę kalbėti apie viską, kas jums kelia nerimą, kas sukasi jūsų galvoje. Psichoterapijoje ne vieta cenzūrai ar nuostatoms „negražu“, „nepatogu“ – kuo daugiau jūs įgausite pasitikėjimo savo psichoterapeutu, tuo lengviau jums bus kalbėti apie save ir savo rūpesčius.
O ką daryti, jei jūs pradėjote jausti simpatiją, o gal net „meilę“ savo psichoterapeutui, juk jis, kaip dažnai nė vienas kitas, mato jus tokį, kokio nemato kiti? Už ribos peržengimą visuomet bus atsakingas psichoterapeutas, tačiau net ir apie kilusius jausmus, jūs turėtumėte pasišnekėti su juo, juk dažniausiai tokia meilė, kilusi psichoterapijos metu, nėra skirta tiesiogiai jam.
