Vienoje žinutėje šia tema socialinio tinklo „Facebook“ vartotojas dėsto paplitusį įsitikinimą:
„Mums dažnai sakoma, kad žmonės išsivystė iš beždžionių, net ir kaukolės struktūra yra panaši, o DNR panašumas siekia 98 proc.
Tačiau nė karto istorikai nerado pereinamųjų formų, nes jei žmogus perėjo daugybę evoliucijos etapų, turi būti daugybė pereinamųjų formų nuo beždžionės iki žmogaus.
Taip pat juokinga, kad mūsų DNR su kiaulės DNR sutampa 98-99 %, tad gal pagal mokslininkų logiką esame kilę iš kiaulių? Tačiau, kaip žinome, per visą mūsų sąmoningą laiką nė viena beždžionė ar kiaulė neišsivystė į žmogų.“
Žinoma, kiekvienas turi teisę susikurti savo pasaulėžiūrą ir nepripažinti evoliucijos teorijos dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, dėl savo religinių įsitikinimų. Tačiau tai nesuteikia teisės skleisti pseudomokslinius teiginius ir neigti jau įrodytus ekspertų.
Žmogaus evoliuciniai protėviai yra gerai žinomi
Mokslininkai labai aiškiai atsekė žmonių protėvius dideliu chronologiniu atstumu.
Artimiausi gyvi žmonių giminaičiai yra beždžionės: šimpanzės, gorilos, orangutanai ir gibonai. Mes visi turėjome tą patį bendrą protėvį, gyvenusį mioceno epochoje, prieš 23–5 mln. metų.
Paskutinis bendras šiuolaikinių žmonių (homo sapiens sapiens) ir gorilų protėvis gyveno maždaug prieš 12-9 mln. metų.
Maždaug prieš 8-6 mln. metų gyveno bendri žmonių ir šimpanzių protėviai.
Paskutinis bendras protėvis (angl. last common ancestor, LCA) – rūšis, kurioje derėjo žmogbeždžionių ir beždžionių bruožai.
Jis laikomas šiuolaikinių beždžionių (gorilų) ir žmonių protėviu. Visas vėlesnes evoliucines sąsajas, šiuolaikinio mokslo požiūriu, galima gana aiškiai atsekti, lygiai taip pat aiškiai galima atsekti laipsnišką rūšių požymių kaitą.
Pasak Niujorko universiteto Hunterio koledžo paleoantropologo Christopherio Gilberto, vienas iš didžiausių nežinomųjų yra LCA dydis.
Kaip pažymima 2017 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime, taip yra todėl, kad yra išlikę visai nedaug beždžionių fosilijų iš laikotarpio, kuriuo gyveno LCA.
Vėlesnės pakopos taip pat pažįstamos
Kaip kitą svarbią grandį galima paminėti Australopithecus afarensis. Jų smegenys laikomos gana panašiomis į beždžionių.
Australopithecus afarensis (3,9–2,9 mln. metų) yra laikomas vėlesnių australopitekų ir Homo habilis protėviu. Būdinga nedidelė smegeninė, didelis prognatiškas veidas, stambūs dantys, ilgos rankos, vaikščioti dviem kojomis pritaikyti griaučiai (tą rodo ir 3–4 mln. m. senumo pėdų įspaudos).
Kitas etapas – įgudęs žmogus Homo habilis (prieš 2,3-1,5 mln. metų). Nuo jo prasideda spartus smegenų augimas. Jis taip pat pirmasis pasigamino įrankius. Jis laikomas labiausiai tikėtinu visų žmonių protėviu.
Homo habilis yra pereinamoji forma tarp australopitekų ir Homo erectus.
Žmogaus (tiksliau, jo protėvių) paplitimas planetoje prasidėjo nuo stačiojo žmogaus – Homo erectus (amžius 1,45-0,8 mln. metų).
Iš pagamintų įvairių įrankių sprendžiama, kad galėjo abstrakčiai mąstyti. Vėlyvesni naudojo ugnį.
Seniausios ugniavietės Prancūzijos pietinėje dalyje (Terra amata) yra 750 tūkst. metų. Ugnis buvo naudojama medžioklei, maistui apdoroti, būstui šildyti, kaip grupės susirinkimo vieta, tai skatino socialinį solidarumą ir įvairių ritualų atsiradimą (rasti didelių žinduolių kaulai su graviravimo žymėmis).
Homo erectus gyveno urvuose, gebėjo statytis palapines, medžiojo didelius gyvūnus. Manoma, galėjo susikalbėti artikuliuota kalba.
Galiausiai kaip tiesioginį šiuolaikinio žmogaus protėvį galime paminėti helmejaus žmogų (Homo helmei, amžius 400-200 tūkst. metų). Tai tiesioginis šiuolaikinio žmogaus protėvis, paleoantropas, jungiantis archajiškus ir sapientinius bruožus.
Šis sąrašas anaiptol nėra pilnas. Tačiau net ir šių atskirų pavyzdžių pakanka, kad pamatytume, jog šiuolaikinis mokslas, per beveik du šimtus mokslinių tyrimų metų sukaupė milžinišką informacijos kiekį ir gali nurodyti daugybę pereinamųjų formų nuo beždžionės iki šiuolaikinio žmogaus.
O kaip dėl kiaulių?
Teiginys, kad genetikai neva laiko kiaules „artimiausiais žmonių giminaičiais“, yra klaidingas.
Žmogaus ir kiaulės genomai skiriasi šimtais tūkstančių skirtumų, o genetiškai artimiausi žmonėms gyvūnai yra žmogbeždžionės (pvz., šimpanzės).
Palyginus visas skirtingų žinduolių DNR sekas, paaiškėjo, kad esame labiau giminingi pelėms nei kiaulėms.
Paskutinį kartą su kiaulėmis turėjome bendrą protėvį maždaug prieš 80 mln. metų, o nuo graužikų atsiskyrėme maždaug prieš 70 mln. metų.
Teiginys, kad kiaulės ir žmonės turi 99,9 proc. bendrą DNR, yra klaidingas.
Nors tiesa, kad kiaulių ir žmonių genetinė sandara kažkiek panaši dėl bendrų protėvių, faktinis abiejų rūšių DNR procentas nėra toks didelis.
Žmonės ir kiaulės (Sus scrofa) turi dalį bendros DNR, tačiau tikslus panašumo procentas gali skirtis priklausomai nuo konkrečių lyginamų genomo dalių ir lyginimui naudojamų metodų, jis siekia maždaug 85 proc.
2005 m. rudenį specialiame žurnalo „Nature“ numeryje, skirtame šimpanzėms, mokslininkai paskelbė šimpanzės genomo sekos projektą. Mokslininkai nustatė 96 proc. genetinį panašumą ir 4 proc. skirtumą tarp žmogaus ir šimpanzės.
15min verdiktas: melas. Teiginiai, kad artimiausias šiuolaikinio žmogaus protėvis yra kiaulė, o evoliucija neturėjo tarpinių grandžių, yra nepagrįsti moksliniais įrodymais ir net jiems prieštarauja.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
