– Jūs su broliu sutikote viešai papasakoti savo istoriją. Ji, kartu su kitomis istorijomis, sugulė į knygą be pavadinimo, kurioje panašias netektis išgyvenę žmonės dalinasi savo išgyvenimais. Kodėl nusprendėte dar kartą šį skausmą išgyventi?
– Tėtis iš gyvenimo pasitraukė 2005 m. birželį, taigi greitai jau bus 12 metų, kai jis paliko didžiulę tuštumą. Mes buvome trys broliai. Jaunėliui tuo metu buvo vienuolika, vyriausiam – dvidešimt vieneri, o man – šešiolika. Kol tėtis buvo šalia, atrodė, kad jis visada bus šalia ir mažai rūpėjo. Tačiau kai jo nebeliko, pasijautė, kaip labai trūksta žmogaus.
Tokiomis aplinkybėmis netekti artimo žmogaus – žvėriškai skaudi patirtis. Tačiau vis dėlto nusprendėme su broliu pasidalinti savo istorija, kadangi viliamės, kad kitiems padėsime suprasti, koks svarbus yra kiekvienas žmogus. Galbūt tas skausmas, kurį mes išgyvenome, paskatins persigalvoti tą, kuris turi minčių savo noru palikti šį pasaulį.
Turiu patirtį, kaip mes su mama tris dienas pjovėme malkas žiemai. Kartais pagalvoju – negi niekam nerūpėjo, kaip mes šildysime namus žiemą?
Kitas dalykas, kurį mes savo kailiu patyrėme, kad netekties metu atsiranda nejauki tyla. Daugybė žmonių, kurie sukosi aplink tėtį, svečiuodavosi pas mus, po jo išėjimo dingo. Sunku pasakyti, dėl kokių priežasčių – gal nejauku, nežino, ką mums sakyti, o gal tiesiog todėl, kad nelikus tėčio nebeliko ir siejančių interesų. Todėl mes raginame draugus ir artimus žmones tokiu metu nepalikti šeimos vienos.
Dažnai žmonės mano, kad šeimai ir taip blogai, tad ko dar jiems lįsti su užuojauta. Tačiau yra priešingai. Tuo metu šeimai kaip tik reikia pagalbos – nuo gero žodžio iki elementarios pagalbos atliekant buitinius darbus. Turiu patirtį, kaip mes su mama tris dienas pjovėme malkas žiemai. Kartais pagalvoju – negi niekam nerūpėjo, kaip mes šildysime namus žiemą? Aišku, buvo žmonių, kurie parodė rūpestį ir dėmesį. Sakyčiau, jie parodė didžiulę drąsą ateiti pas mus, pasikalbėti ir padėti, o absoliuti dauguma žmonių prapuolė.
– Ar svarstėte, kas pastūmėjo tėvą tokiam žingsniui?
– Tėtį paskatino šiam žingsniui finansinės problemos. Paaiškėjo, kad jis turėjo skolų. Vėliau mes su broliu ir mama ne kartą svarstėme: gal mes kažko nepadarėme, kažko nepaklausėme. Ir tas klausimas likęs iki šiol – gal kažko nepadariau, tam tikrą akimirką neteisingai sureagavau, gal reikėjo pasielgti kitaip.
Atsinešėme tas virves, keliame spintą ir abu pradėjome verkti, nes prisiminėme, kad šito mus išmokė tėtis.
Ženklų, kad tėtis ketina imtis tokio sprendimo, tikrai nebuvo. Kita vertus, faktas, kad tėčio nuotaika, palyginti su ankstesniais metais, buvo pasikeitusi. Jis tapo uždaresnis, nekalbesnis, paklaustas, kaip sekasi, nesileisdavo į detales, tik vis nukirsdavo, kad viskas gerai. Tačiau iš tiesų nebuvo taip viskas gerai.
Tą dieną, kai tai nutiko, buvo jausmas, kad atsivėrė smegduobė. Tu krenti į ją ir nežinai, ko griebtis. Tėtis buvo mūsų šeimos galva. Jis mokėjo dirbti daugybę vyriškų darbų. Iki šiol likę daugybė prisiminimų, kaip mes kartu sode dirbame, meistraujame. Tas žmogus buvo jėgos ir stiprybės šaltinis, ir štai jo nebėra. Taip pat nebėra gero, tvirto draugo, su kuriuo visada galėdavai pasikalbėti, keliauti, iškylauti. Tai milžiniškos tuštumos jausmas.
– Ar galite sakyti, kad pavyko šį skausmą įveikti?
– Atsimenu, kaip po tėčio mirties reikėjo į kitą vietą pernešti spintą. Norint tai padaryti lengviau, reikia už kampų užsikišti virves ir tada galima ją kilstelėti ir nesunkiai pernešti. Atsinešėme tas virves, keliame spintą, ir abu pradėjome verkti, nes prisiminėme, kad šito mus išmokė tėtis. Tiek visko nugyventa kartu, ir štai jo nebėra. Aišku, kad ašaros neišvengiamos.
Kalbant nuoširdžiai, nors praėjo 12 metų, negalėčiau pasakyti, kad skausmas yra mažesnis. Visi prisiminimai labai gyvi. Tėtis mus visus labai mylėjo. Prisimenu, kaip eidavome kartu žvejoti, meistraudavome, pavyzdžiui, esame sukonstravę laiptus, sodininkaudavome. Mes, trys bernai ir tėtis, būdavome gerų draugų kompanija.
Man 28-eri, gyvenimas tampa brandesnis, tačiau dabar net dar labiau norėtųsi turėti artimą žmogų, su kuriuo galėtum pasitarti.
– Ar, būdamas paauglys, pykote ant tėčio, kad jis tokiu būdu jus paliko?
– Tikrai ne. Niekada nekilo tokios minties. Priešingai, pagerbiant tėvo atminimą, man norėjosi įrodyti, kad aš geras sūnus ir visame kame pasiekti geriausių rezultatų. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad tėvo netekę vaikai yra pasmerkti, jie nesugebės gyvenime daug pasiekti. Man norėjosi įrodyti priešingą tiesą.
Tokia nuotaika namuose ir vyrauja – kad turėjome nuostabų tėtį, su kuriuo, deja, teko tragiškai išsiskirti.
Prieš mirtį tėtis turėjo keletą autovežių – jis gabendavo pardavimui iš Vokietijos automobilius. Kai tėtis mirė, aš perėmiau šį verslą. Būdamas šešiolikmetis, prašydavau, kad mama išlygintų tėčio marškinius, kostiumą, kad atrodyčiau vyresnis. Labai stengiausi tęsti šį verslą, bet po kelių mėnesių patyrėme nesėkmę ir vis dėlto nusprendėme šį verslą nutraukti. Tačiau nuostata, kad kiekvieną darbą reikia padaryti, kiek įmanoma, geriau, liko. Taip man norėjosi pagerbti tėtės atminimą. Iki šiol man tai labai svarbi motyvacija judėti į priekį.
– Ar pasirinkimui studijuoti teisę turėjo įtakos tėvo atminimas?
– Apie tai, kad norėčiau studijuoti teisę, galvojau dar tėčiui esant gyvam. Kai apie tai užsiminiau, jis pradėjo rūpintis, kad iš šios sferos nieko nepažįsta, į ką galėtų kreiptis pagalbos. Mat tuo metu vyravo nuostata, kad į tokias prestižines specialybes galima įstoti tik turint pažinčių. Todėl labai džiaugiausi, kai man pavyko įstoti savo jėgomis. Kad dar labiau įprasminčiau tėčio, kuris mane mokė atkaklumo, atminimą, stengiausi dar labiau – ir kuo geriau ir studijuoti, ir dirbti.
– Kokią vietą tėvo atminimas šeimoje užima šiandien?
– Mūsų šeima katalikiška, todėl kasmet užprašome mišias tėčiui per jo gimtadienį ir mirties dieną. Per Kūčias iki šiol jam lėkštelę paliekame. Mama našlė liko 45 metų. Daug kas klausė, kodėl ji neieško kito vyro. O ji atsakydavo turėjusi patį geriausią, kito tokio nebus. Tokia nuotaika namuose ir vyrauja – kad turėjome nuostabų tėtį, su kuriuo, deja, teko tragiškai išsiskirti.
Mes nesistengiame ištrinti prisiminimų, nes absoliuti dauguma jų – labai šviesūs. Netgi labai miela prisiminti, kaip su tėčiu kartu laiptus konstravome, sode lysves kasdavome ir tuo pačiu burbuliuodavome, kad čia dar kasti ir kasti, o norisi važiuoti maudytis. Tėtis – didelė mano praeities dalis, kurios ištrinti nesinori.
Plačiau susipažinti su Justino, taip pat ir daugybės kitų žmonių, kurių artimieji nusižudė, istorijomis galite neseniai pasirodžiusioje knygoje. Ši knyga neįprasta – ji neturi pavadinimo, kadangi ir savižudybei bei jos sukeltam skausmui sunku rasti pavadinimą ar tinkamus žodžius.
Visos knygoje pateiktos istorijos – tikros, vykusios Lietuvoje, neanoniminės. Knygos sumanytojai tikisi, kad ji paskatins žmones drąsiau kalbėti apie psichinės sveikatos problemas ir savižudybių prevenciją, skirti daugiau dėmesio savo artimiesiems, o mąstančiuosius apie savižudybę galbūt privers pakeisti savo sprendimą, kuris jų artimiems žmonėms sukeltų begalinį skausmą. Pagaliau tiems, kurie neteko artimo žmogaus, knyga, kurioje suguldyti kitų išgyvenimai po netekties, galbūt padės atsiverti ir išgyti.