Apie terapinį gyvūnų poveikį žmogui mokslas kalba jau kuris laikas, o štai Klaipėdos universitetui jėgas suvienijus su kitomis įstaigomis, žodis pamažu tampa kūnu. Nuo rugsėjo mėnesio į auditorijas rinksis būsimi terapijų gyvūnams asistuojant profesionalai, apie šias sritis, tokių terapijų principus ir galimus rezultatus plačiau pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja, Klaipėdos universiteto (KU) Socialinio darbo katedros profesorė Brigita Kreivinienė, KU Sveikatos mokslų fakulteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros asistentė Rita Gikarienė ir KU Sveikatos mokslų fakulteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros vedėja, profesorė Daiva Mockevičienė.
Delfinai žmogų rinksis ir pagal temperamentą
Jau ne vienerius metus su delfinų terapijos projektais dirbanti Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja, Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros profesorė Brigita Kreivinienė pasakoja, kad sujungus skirtingas mokslines kryptis, gimė svarbūs klinikiniai-moksliniai tyrimai, kurių pagrindu šiandien vykdoma delfinų terapija. O čia užsuka įvairiausių žmonių – nuo vaikų iki senjorų, kuriems delfinai gali būti naudingi labai skirtingai.
„Psichikos ir elgesio sutrikimų turintys vaikai (tai plati grupė, apimanti ir autizmo spektro sutrikimus, ir raidos sutrikimus, ir emocinius sutrikimus, ir kt.) labai dažnai apskritai mėgsta vandenį ir jo aplinką, todėl vanduo visų pirma ir suteikia teigiamą poveikį.
Antras dalykas – delfinas yra ilgiausiai žaidybinę elgseną išlaikantis gyvūnas iš visų žinduolių. Dėl to, kai turime pusės valandos užsiėmimus vandenyje, pasibaigus terapijai, labai dažnai matome, kad delfinas dar nori žaisti. Žaismingas gyvūnas yra linkęs komunikuoti, bendrauti, todėl, net jeigu klientas nelinkęs bendrauti, galima pamatyti, kaip delfinas rodys įvairias iniciacijas tam, kad su juo būtų sukurtas kontaktas – tai jis žmogų apiplauks, aptaškys vandeniu, paklegės, pačiurškės (o delfinas turi labai platų garsų diapazoną), atneš kamuolį ar žiedelį. Žodžiu, visaip kaip bandys žmogų prisikalbinti kontaktui – tai sveiko delfino požymis“, – šypsosi profesorė.
Nenorintiems šėlioti ar taškytis su delfinais džiugių žinių taip pat yra – kaip atskleidžia prof. B.Kreivinienė, kaip ir žmonės, gyvūnai pasižymi skirtingais charakterio bruožais. Todėl atvykusį klientą jie netgi bus linkę rinktis patys pagal save!
„Jaunesni gyvūnai ypač mėgsta žaisti, šėlioti, o vyresni delfinai yra lėtesnio temperamento, dažniau nori daugiau pasiglostymo, apsikabinimo, masažo, pakutenimo, prasmingo pabuvimo čia ir dabar. Dėl to jie dažnai renkasi bendrauti su vyresniais klientais.
Apskritai, turime 15 gyvūnų, kurie visi yra labai skirtingi, todėl ir atplaukia pas panašaus temperamento klientus. Beje, kartais matome, kaip po dvejų metų grįžta klientas, o pas jį atplaukia tas pats delfinas, su kuriuo anksčiau bendravo 10 užsiėmimų – nes atpažįsta savo draugą“, – dalijasi profesorė.
Kad delfinas yra nuostabus gyvūnas komunikacine ir žaidybine prasme, byloja ne vieno specialisto patirtis su juo: kaip atskleidžia prof. B.Kreivinienė, šis žinduolis suteikia daug galimybių specialisto kūrybiškumui, užduotys su juo yra multikompleksinės, dirbti įmanoma su įvairiomis platformomis ir sensorinėmis sistemomis – judesiu, vestibuline sistema, tam tikrais kūno pokyčiais erdvėje.
„Pasiekti galima labai daug, o vaikai vandenyje yra dar labiau motyvuoti. Jeigu vaikas yra su kompleksine negalia, verbaliai bendrauti mums yra sudėtingiau, galime atliepti tik emocijas, pamatyti per gestus, kokios emocijos, norai yra išreiškiami. Suaugęs žmogus labai dažnai ateina su kitais lūkesčiais – jis jau būna nusiteikęs, pats sąmoningai apsisprendęs, kalbantis, bendraujantis, su juo galima daugiau pasitarti“, – klientų tipus palygina pašnekovė.
Stebinanti įtaka depresija sergantiems
3-ejus metus KU ir Lietuvos jūrų muziejaus vykdytas tyrimas nušvietė dar daugiau delfinų terapijos teigiamų pusių. Didžiulis ir staigus šių žinduolių poveikis buvo pastebėtas depresija ir išsėtine skleroze sergantiems suaugusiems klientams, sako prof. B.Kreivinienė.
„Tyrimas parodė, kad tiek išsėtinės sklerozės, tiek organinės depresijos atveju – pradedant nuo socialinės aplinkos ir emocinės būklės pasikeitimų, o ten keičiasi tikrai labai daug, – po tokios terapijos klientai turi kur kas mažiau depresyvių minčių, izoliacijos, vienišumo jausmo.
Reikia suprasti, kad išsėtinė sklerozė yra neurologinė liga, bet kartu tai yra ir socialiniai, emociniai išgyvenimai. Ką mes matome? Kad tokiems žmonėms atsiranda vilties, pozityvumo jausmo, jie nori gyventi, keisti savo dabartinę situaciją, įsijungti į darbo procesą.
Matome netgi realius postūmius tų žmonių, kurie serga organine depresija ir ilgą laiką lankosi dienos stacionare – dabar jie turi daugiau galios nuspręsti ir pakeisti savo gyvenimą, nebeturi nevilties jausmo. Iš fizinių pokyčių matome geresnę pusiausvyrą, laikysenos kontrolę, geresnes funkcines galimybes, galime dirbti su patologiniais refleksais. Patologiniai refleksai pasireiškia ir pas klientus, kurie serga organine depresija. Matome, kad jie arba žymiai mažesni, arba išvis išnyksta.
Taip pat matome funkcinius pagerėjimus būklėje. O tai, aišku, daro įtaką geresnei gyvenimo kokybei, nes skausmo jutimas yra kur kas mažesnis, miegas geresnis, žmonės jaučiasi turintys daugiau energijos. Pokyčius matėme jau po pirmos savaitės“, – apie ypač greitai pasimačiusius rezultatus atsiliepia profesorė. Kaip sako ji, visas šis procesas buvo ypač įdomus ir tiriamajai komandai: „Tai tikri stebuklai.“
Kad rezultatai būtų patys geriausi, delfinų terapijos metu į vandenį klientas visada keliauja su specialistu, kuris yra arba medicinos, arba socialinių mokslų darbuotojas. Taip pat šalia būna treneris arba gyvūnų priežiūros specialistas, atsakingas už gyvūno gerovę ir stebintis delfino elgsenos modelius.
„Išeina taip, kad klientas visada yra su dviem suaugusiais žmonėmis vandenyje. Matome, kad trianguliacijos modelis veikia geriausiai. Kiekvienas klientas gauna ne tik 10 užsiėmimų su delfinais, bet ir ne mažiau kaip 6-ias papildomas programas, per kurias konstruojami socialiniai įgūdžiai. Vėliau klientas iškeliauja į namus ir toliau gali vystyti šiuos įgūdžius. Apskritai, socialiniai įgūdžiai yra vieni reikalingiausių įgūdžių gyvenant bendruomenėje“, – sako prof. B.Kreivinienė.
„Gydytojai su kanopomis“
Asistuojamos terapijos su žirgais srityje dirbanti KU Sveikatos mokslų fakulteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros asistentė, kineziterapeutė Rita Gikarienė su kolege, kineziterapeute Giedre Radzevičiene šiuo metu terapiją asistuojant žirgams atlieka vaikams, kuriems diagnozuota autizmo spektro sutrikimas, mišrus raidos sutrikimas, cerebrinis paralyžius ar Dauno sindromas.
„Žirgus esame pavadinę „gydytojais su kanopomis“, nes jie paveikia labai holistiškai. Mūsų sensorinę sistemą, kuri yra atsakinga už 8 jutimines sistemas (nuo regos, klausos iki propriorecepsijos ir interorecepsijos), taip pat paveikia mūsų motoriką ir mūsų emocijas. Kadangi mūsų pacientai sėdi ant žirgo, jie turi ir išsilaikyti, o tai veikia smulkiuosius raumenis. Jojant yra paveikiama ir limbinė sistema, kuri yra atsakinga už mūsų emocijas, jų suvaldymą“, – sako R.Gikarienė.
Prieš terapijos užsiėmimus vaikai yra kviečiami vertinimui, kokie yra jų motoriniai įgūdžiai, kaip jie sugeba planuoti savo judesius, koks yra jų savarankiškumo, kalbėjimo lygis, ar jie suvokia ir geba vykdyti užduotis.
„Tada iškeliame sau ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus. Pirmojo užsiėmimo metu stebime, kaip vaikas sėdi, kaip reaguoja į žirgą, į mus, jei reikia – papildome iškeltus tikslus. Terapija vyksta 30 min. Jei vaikas ateina anksčiau, jis mums padeda pasiruošti žirgą – jį paimame iš gardo, išvalome kanopas, pavedame į balnojimo patalpą žirgyne, šukuojame, glostome žirgą. Po terapijų paskutinis vaikas padeda nusibalnoti žirgą, einame jam plauti kojų, parvedame į gardą.“
„Būna vaikų, kurie yra sensoriškai labai jautrūs, kartais net negali glostyti žirgo. Pavyzdžiui, dirbame su mergaite, kuri, paprašyta žirgą paglostyti, paliečia jį tik su vienu pirštu, nes jai glostymas visu delnu nėra malonus.
Terapijų metu, liečiant žirgą, skatinant jį šukuoti, glostyti, mes didiname tą jautrumo slenkstį, aktyviname sensoriką“ – pasakoja R.Gikarienė.
Tokios vykdomos terapijos turi ir aiškų mokslinį pagrindimą. Pati tyrimą apie vaikus su cerebriniu paralyžiumi vykdžiusi R.Gikarienė sako, kad hipoterapija vaikams, turintiems cerebrinį paralyžių, gerina koordinaciją, pusiausvyrą, judesių planavimą. Kineziterapeutė įsitikinusi, kad žirgai gali padėti ir tiems, kuriuos kankina depresija.
„Vien būnant šalia žirgo, jį glostant padaugėja endorfinų, t. y. mūsų laimės hormonų. Taigi buvimas šalia gyvūno teigiamai veikia mūsų emocijas, todėl manau, kad depresija sergantiems žmonėms tai tikrai padėtų“, – sako R.Gikarienė.
Specialistų poreikis auga
KU Sveikatos mokslų fakulteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros vedėja, profesorė Daiva Mockevičienė sako, kad šiuo metu tokių terapijos specialistų poreikis tik auga. Dėl to nuo rugsėjo mėnesio juos ruošti ketina KU.
„KU tam yra pasiruošęs, programos yra patvirtintos Sveikatos ministerijos. Nuo rugsėjo 1-osios planuojame kviesti jų klausytojus su atitinkamu išsilavinimu, kuris nurodytas pagal įstatymą (jie turi turėti tiek medicinos, tiek socialinių mokslų išsilavinimą). Per metus šie studentai įgis delfinų terapijos ar hipoterapijos specialybę ir bus licencijuoti specialistai“, – sako prof. D.Mockevičienė.
Kaip sako profesorė, įrodyti, kad hipoterapija reikalinga žmonėms, jau nebereikia – jos nauda yra neabejotina ir grįsta mokslu: „Dirbant su gyvūnu, nesvarbu, kokį susirgimą beturėtum, ypač kalbant apie vaikus, mes darome įtaką ne tik motorinei sričiai, bet ir visai sensorikai, neurosensomotorikai. Per keletą metų esame įsitvirtinę tiek delfinų terapijoje, tiek hipoterapijoje, ištyrę gan didelį skaičių klientų bei įrodę hipoterapijos naudą.“
„Labai džiaugiamės, kad pagaliau galėsime pradėti vykdyti programas, ruošime specialistus. Kaip bebūtų, kontekstas yra jautrus, klientais dažnai tampa žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią. Negalime pasodinti ant žirgo ir pasakyti: mes gydome. Turime žinoti visas indikacijas, kontraindikacijas, kaip elgtis su kiekvienu, nes tai yra labai individualu“, – komentuoja prof. D.Mockevičienė.
