Kaip visame tame išsaugoti save, meilę, šeimą? Atsakymais apie perversmą savo sieloje dalinasi asmeninio tobulėjimo trenerė, seminarų vedėja ir tiesiog laiminga moteris Renata Rimkevičienė.
– Turėjote savo verslą ir gyvenote itin aktyvų gyvenimą. Kaip nutiko, kad atsidūrėte kitokiame amplua ir nusprendėte ieškoti atsakymų apie tai, kas yra ta moteriška laimė?
– Kaip ir daugelis žmonių, baigiau mokyklą, universitetą, siekiau karjeros aukštumų. Vėliau supratau, kad dirbdama samdomą darbą jaučiuosi prastai, daug kas netiko vien todėl, kad negalėjau savęs realizuoti. Ilgainiui, po vaikų gimdymo ir auginimo atostogų, nusprendėme su vyru nerti į savo verslą. Iš pradžių tai jaudino, viskas buvo įdomu ir nauja, tačiau po kiek laiko pajutau, kad kuo toliau – tuo sunkiau.
Sunku suprasti, kas darosi tavo galvoje – gali rinktis, kada nori dirbti ir kiek turėti laisvalaikio, darbas įdomus, tačiau viduje – tuštuma. Pradėjau ieškoti atsakymų, analizuoti save ir aplinką, kad suprasčiau, kas man darosi.
Taip pat skaitykite: 5 nusivylimai gyvenime, kurie padės gyventi geriau
Priėjau prie išvados, kad visiškai nemačiau savęs kaip asmenybės ir moters. Mano gyvenimas buvo toks, kokio reikia visuomenei, bet ne man pačiai. Normos, standartai iš tikrųjų tik riboja, įkalina ir neleidžia augti, judėti į priekį. Normalu, kad jaučiausi nelaiminga. Supratau, kad verslas moterims nėra tobula vieta – čia daug konkurencijos, o moteriška energija dingsta, yra išbalansuojama.
Priėjau prie išvados, kad visiškai nemačiau savęs kaip asmenybės ir moters. Mano gyvenimas buvo toks, kokio reikia visuomenei, bet ne man pačiai. Normos, standartai iš tikrųjų tik riboja, įkalina ir neleidžia augti, judėti į priekį.
Visai kitokia situacija su vyrais – jų tokia prigimtis. Viena, kai moteris kuria verslą vedina savo vidinio pašaukimo, ir visai kas kita, kai bando įrodyti, kokia ji stipri, kad jai nėra neįmanomų dalykų ir kad ji viską padarys neką prasčiau nei vyrai. Natūralu, kad šiuo atveju moteryse atsiranda vyriškumo, kovos dvasios.
Taip buvo ir man – aš viską pati savo noru užsikėliau ant savo pečių ir pradėjau nustumti vyrą į šoną, manydama, kad galiu pasielgti, padaryti geriau, pasiekti geresnių rezultatų. Vėliau ateina idée fixe – nebegaliu ir nebenoriu to daryti. Mano mintyse sukurtas paveiksliukas – veikli, stipri, pasipuošusi versli moteris buvo tapęs realybe, tik supratau, kad taip siektas realybės vaizdas man nesuteikia jokios laimės.
– Taigi, savijauta tapo jūsų atspirties tašku viską keisti. Ką nusprendėte daryti?
– Supratau, kad daugybė moterų daro tą patį ir jaučiasi taip pat blogai, kaip ir aš, tačiau jos gali būti laimingos – tereikia parodyti kelią. Visų pirma itin svarbi realizacija. Tikrai nesakau, kad moteris turi užsidaryti namuose ir virti sriubą, lyginti marškinius ir pan. Darbas turi teikti malonumą, o ne būti prievole. Pastaruoju atveju jūs naikinate save šeimos ir vaikų sąskaita. Pradėjau klausti savęs egzistencinių klausimų, apie tai, ką veikiu šiame pasaulyje, ir supratau, kad ilgą laiką, o gal niekada nemačiau savęs kaip moters.
Taip pat skaitykite: Visvaldas Legkauskas: „Tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi“
Mes, nepriimdamos savęs tokiomis, kokiomis esame, bandome taisyti savo sutuoktinius, nesuvokdamos, kad šalia mūsų atsiduria toks žmogus, kuris yra mūsų vertas.
Aš savęs nepažįstu, nepripažįstu, nemyliu, nevertinu, nematau kaip asmenybės – argi galima jaustis laiminga, kai taip galvoji?
Pradėjau tiesiog rankioti save iš naujo – nuo dvasinių praktikų iki seminarų, suprasdama, kad kai liausiuosi save žalojusi, smerkusi, ribojusi ir dariusi tai, ko reikia kitiems, bet ne man, tada pagaliau pasijusiu laiminga.
