Kiekviena šeimyna turi savas tradicijas, kaip paruošti šventinę silkę – kas guldo į patalus, kas maišo su grybais ar sėklomis. Tačiau vienas ingredientas nesikeičia – tai pati silkė. Todėl, siekdami palengvinti galvosūkį stovint prie nesibaigiančios žuvies lentynos parduotuvėje, norime ištiesti patariančią pagalbos ranką.
Būtų aktualu aptarti, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis silkę. Jei ketinate pirkti jau paruoštą filė, kuri yra supakuota, bus sunkiau pastebėti ir įvertinti jos savybes. Norintiems būti tvirtai užtikrintiems, jog žuvis yra šviežiausia ir kokybiškiausia, kokią galite rasti, vertėtų pasvarstyti apie neišdarinėtos silkės pasirinkimą ir atkreipti dėmesį į akis (turi būti skaidrios, raudonesnės akys nurodo didesnį riebumą ir mažesnį sūrumą), žiaunas (rinkitės su tvirtomis, stangriomis žiaunomis, tamsiai raudonos spalvos ir būtinai be kraujo), sūrymo drumstumą (jis turi būti skaidrus, drumstas nurodo nešviežią žuvį).
Tačiau ir filė galime bandyti įvertinti pagal išvaizdą. Pirmiausia, atkreipkite dėmesį į spalvą – žuvis neturėtų būti pageltusi ar turėti matomą baltyminį apnašą. Tamsesnė žuvis bus liesesnė, tačiau šis testas bus aktualus nebent turguje – fasuotų produktų pakuotėje nurodytas riebalų kiekis.
Nors kvapas labai aktualus vertinimo kriterijus, apuostę vakuumines pakuotes mažai ką tesužinosite, todėl geriau patyrinėkite, kokia žuvies forma ir raumenų būklė. Filė gabaliukas neturėtų būti ištižęs, apiplyšinėjęs ar sutrūkinėjęs. Galima pabandyti švelniai pajusti tekstūrą – kokybiškos žuvies gabaliukas bus stangrus, elastingas. Patarimas – būkite atsargūs ir bemaigant nepraplėškite pakuotės, pardavėjoms tai nepatinka.
Taigi taigi, vertinimo procesas kaip ir aiškus. Atrodo šiek tiek sudėtingai? Nesmagu į prekybcentrį žygiuoti apsiginklavus padidinamuoju stiklu ir tyrinėti, kokia gi silkė slepiasi tame indelyje? Puikiai jus suprantame, todėl pabandėme tai padaryti už jus – išrinkome keletą silkių gaminių ir svarstėme, kas nusipelnė garbingos vietos ant stalo šiais metais.
Ragavome tik tas silkes, kurios yra pateikiamos kaip „tradicinės“, tai yra – be priedų ir garnyrų. Juk kiekvienas atsakingas šventinis šefas bent šį vakarą skirs laiko ir dėmesio garnyrą paruošti pagal savo skonį ir taip suteikti stalui šilumos ir meilės, kuri sklinda nuo artimo žmogaus rankų darbo.
Taigi pristatome – kandidatės Kūčių stalo karalienės titului!
„Klasikinė“ („Zigmo“), „Tradicinė“ („Viči“), „Tradicinė“ („Wide Ocean“), „Skandinaviška“ („Edega“), „Rausvoji silkių filė“ („Viči“) ir, žinoma, nepamiršome geriausio virėjų draugo – turgaus.
Turginė silkė
Pirmiausia reikia paminėti, jog buvo pasirinkta sveriama, ne fasuota silkės filė. Tenka pripažinti, kad pateikimas nėra patogiausias – maišelis maišelyje, o tam maišelyje dar maišelis. Ir riebaluotas. Hmm, teks saugotis ir nečiupinėti balto palto skvernų.
Tiesa, visada galima ateiti į prekybvietę su savo indeliu, pardavėjai sutiks žuvį sukrauti į jį. Taigi didelės bėdos nėra. O skonis tikrai atperka pastangas – silkė ne per sūri, jaučiamas jos skonis, kuris nėra nustelbtas begaliniu druskos kiekiu. Tamsesnės spalvos filė gražiai žaižaruoja mėlynu sidabriškumu.
Puikios formos, stangri, elastinga, filė juostelė aptaki ir lygi – jos tikrai nereikės slėpti sluoksniu keptų svogūnų, galės puikuotis lėkštės centre.
Net kyla abejonė – ar verta ragauti toliau?
„Klasikinė“ („Zigmo“)
Pirmas dalykas, kuris išskiria šią silkę iš likusiųjų, tai jau ant pakuotės besipuikuojantis užrašas „mažai sūdyta silkė“. Turint galvoje, kad dažnai degustuojant šį šventinį delikatesą atrodo, kad druskos burnoje tiek pat, kiek Veličkos kasyklose, toks pažadas atrodo labai viliojančiai. Paragavus sunku pasakyti, ar tikrai ji mažiau sūri, tačiau pasikonsultavus su informacija ant pakuotės – druskos iš tiesų gerokai mažiau nei kitose silkėse. Maistingumo lentelėje nurodoma 3,5 gramai druskos, kitur randu 5,5. Taigi, „Zigmo“ silkė nusipelnė pagyrimo. Kalbant apie silkės tekstūrą ir vizualumą, ypatingų pagyrų negalima skirti, tačiau ir peikti nėra už ką – supjausčius, gabaliukai kiek trupa, tarsi skečiasi, bet tekstūra nėra ištižusi ar vientisa. Odelė taip pat sidabru žvilga netolygiai, vietomis jos yra daugiau, vietomis mažiau, tačiau tai skonio nekeičia. Verdiktas? Maišyti į mišraines ir nebijoti ryte pabusti sutinus nuo druskos pervartojimo.
„Tradicinė“ („Viči“)
Tikrai gana tradicinė silkės filė. Sunku rasti išskirtinių savybių, kurias verta paminėti. Vidutiniško sūrumo, greičiausiai panaši į daugelį, kurias galime rasti parduotuvėje. Turi formą, gana tvarkingai atrodanti, tačiau pjaustant tos formos nėra linkusi laikyti.
Kiek minkšta, tačiau nėra vientisos tekstūros, jaučiasi žuvies raumuo, kas visuomet yra gerai. Kaip ir daugelis aptariamų ir ragautų silkių reikalauja garnyro, pačios žuvies skonis nėra stipriai jaučiamas – labiau tradicinis silkės sūrumas.
Taigi visiškas vidurys – viskas puiku, bet ne nuostabu.
„Tradicinė“ („Wide Ocean“)
Ar girdėjote, kad olandai yra pamišę dėl silkės? Šie aistringi silkutės mylėtojai teigia, jog nagus reikia nukapoti tiems, kas renkasi silkę iš masiškai supakuotos žuvies gausybės prekybos centre. Gal kiek griežtokai, tačiau ši silkė verčia tuo patikėti. Tiesiog – ne. Ištižusi. Gelsva. Kur ne kur blizga pilkšva odelė. Apetito nekelia, deja.
Paragavus niekas nenusinuodijo, tačiau girti už ką irgi nelabai yra. Tekstūra vientisa, minkšta, jaučiasi dirbtinis poskonis. Galbūt sūrumas, maskuojantis skonius, ją gelbėtų, ypač jei silkė prisidengtų įvairiausių garnyrų gausa, tačiau degustacijos metu kontrastuoja su kitomis kaip juoda su balta.
Valgyti tikrai galima, bet ar reikia?
„Skandinaviška“ („Edega“)
Dar viena puiki kandidatė šventinei šlovei. Ne per sūri, turi korpusą kaip ir prieš tai ragauta turgaus silkė. Nors ši minkštesnė. Turi malonų poskonį, primena jūrą (o gal čia reiškiasi vasaros ilgesys?). Galima valgyti vieną, su minimalia užkanda. Aliejus prie jos „nelimpa“ – nors pakuotėje jo yra gana daug, net 31%, bet nuvarvėjęs nepalieka intensyvaus skonio pėdsakų ant žuvies.
Viena pastaba – silkė yra supjaustyta gabaliukais. Priklausomai nuo to, kaip ketinate ją patiekti, tai gali būti trūkumas. Gabaliukai neatrodo tokie estetiški, kaip galėtų būti, jei filė juostelę supjaustytumėte namuose. Tačiau, jei planuojama ją naudoti mišinyje su garnyru, tai nė kiek netrukdys.
Taigi, įvertinus skonio savybes, galima užsimerkti akis šiam priekaištui.
„Pink“ („Viči“)
Šiokia tokio naujiena tarp ragautų silkių – dūminis skonis. Žinoma, rūkyta silkė nėra tas „tradicinis“ ingredientas, bent jau ant daugelio lietuvių stalo. Tačiau, jei norisi patiekalui suteikti cinkelio, dūmas gali tapti kaip tik tuo, ko jums reikia. Taip pat nėra labai sūri, tačiau užsikąsti ir palengvinti skonio receptorių naštą norisi.
Reikia paminėti, jog šios filė išvaizda kelia klausimų. Rausvumas, šviečiantis jau per pakuotės raides, atrodo įtartinas. Jei būtų patiekta su burokėliais, tai suteiktų pateisinimą, tačiau šiuo atveju, kai ji aliejuje maudosi viena, atrodo labai dirbtinai.
Tekstūra minkštoka, filė nelaiko formos. Stengiantis nuspręsti, kaip dėl to dūmo skonio – privalumas ar trūkumas, prireikė nemažai pasukti galvą. Viena vertus, dūmo skonis ne visai derinasi su mamos šventinėmis tradicijomis, kita vertus, tradicijų būna įvairių – švedai pasigardžiuodami valgo pūdytą silkę Surströmming...
Galiausiai į galvą šovė apsvarstymus vainikuojanti mintis: tokioje situacijoje iš silkės tikiesi vienintelio dalyko – kad ji tiesiog būtų silkė.
Taigi, nuskalavaus druskas nuo liežuvio ir apgalvojus, kokius skonius pavyko užčiuopti, galima padaryti išvadą ir skelbti, kuri iš šių žavingų žuvyčių gali būti karūnuojama.
Turguje pirkta silkė pavergė širdis, ir šio sprendimo netemdo jokia abejonė. Tad, jei jūsų šeima prie šventinio stalo suka ratus su šakute virš silkių lėkštės – kraukite į maišelį savo maisto dėžutes ir keliaukite į turgelį. Ten, žuvies skyriuje, jums tikrai pasvers nuostabios silkutės! Jei tokia kelionė visgi nėra artima širdžiai, antroji stipriausia kandidatė yra „Skandinaviška“ („Edega“)silkė.
Skanių ir žuvingų jums švenčių!
Šis tekstas nėra remiamas jokio silkių gamintojo, tekste pateikiami autorės pastebėjimai yra jos nuomonė ir nebūtinai turi sutapti su kitų ragautojų ar gamintojų pastebėjimais.
