– Pradėkime nuo tos pirmos situacijos, kai sužinojote, kad teks dirbti su koronavirusu užsikrėtusiu pacientu. Kaip tuomet jautėtės?
– Pradžia iš tiesų buvo labai sudėtinga – tiek personalui, tiek, manau, vadovybei. Buvo pirma mano darbo diena po atostogų – kovo 29-oji. Iš kolegių, su kuriomis palaikiau ryšius, žinojau, kad jau tvyrojo nerimo atmosfera, nes tuo metu nebuvo aišku, nei su kuo susidursime, nei kaip reikės dirbti.
Jau žinojome, kad viruso užkrečiamumo lygis – labai didelis, ir vienu metu gali susirgti daug žmonių. O dauguma mūsų turi mažų vaikų, nuo kurių atsiskirti neįmanoma, todėl po darbo tenka grįžti į šeimą, kitos vaikus augina vienos. Vežti juos pas senelius tuo metu jau buvo rizikinga, nes virusas Lietuvoje buvo pradėjęs plisti. Ta nežinia, su kuo susidursi, ir kelia didžiausią nerimą bei stresą.
Dauguma mūsų turi mažų vaikų, nuo kurių atsiskirti neįmanoma, todėl po darbo tenka grįžti į šeimą, kitos vaikus augina vienos.
Taigi tą dieną mes gavome iškvietimą į Infekcinių ligų skyrių. Buvo pasakyta, kad atvežamas ligonis, kuriam jau patvirtintas koronavirusas. Mūsų brigada turėjo vykti ten ir užtikrinti jo priežiūrą – Infekcinių ligų skyriuje jau buvo paruoštos vietos su intensyviosios terapijos aparatūra.
Ir mes ten dirbome visą parą. Žinokite, tai buvo košmaras. Visų pirma, nepažįstama teritorija, ir tai kelia stresą, antra, tai pirmas kartas, kai gydai COVID-19 sergantį pacientą.
Manau, susitvarkėme visai neblogai, nors fiziškai buvo labai sunku. Dėvėdamas visiškai sandarią aprangą jautiesi kaip šiltnamyje, o kai reikia pakankamai daug judėti, tampa visai karšta. Dar jeigu nėra labai kokybiški respiratoriai, kokie ir buvo pirmieji, kvėpuoti tampa sunku jau po valandos, o dirbant tokį darbą reikia išlaikyti blaivų mąstymą ir budrumą, nes turime laiku pastebėti ligonio būklės pokyčius, kartais net greičiau už aparatūrą, kad užbėgtume bręstančiam įvykiui už akių.
– Jūs pati gyvenate atskirai nuo šeimos. Atsiskyrėte iš karto, kai tik susidūrėte su COVID-19 pacientais?
– Mes atsiskyrėme, nes mano vyras dėl jo darbo specifikos negali dirbti vien iš namų, jam tenka važiuoti į darbą ir kontaktuoti su kolegomis gyvai, o vyro bendradarbiai taip pat turi šeimas, tėvus.
Kadangi dar tikrai nebuvo aišku, kokiomis sąlygomis teks dirbti ir kiek tai gali būti pavojinga, nusprendėme elgtis atsakingai. Mano šeima pasirūpino vyro vadovas. Suteiktos sąlygos tikrai puikios ir esu už šią pagalbą labai dėkinga.
Šiuolaikinėms technologijoms padedant su vaikais bendraujame tikrai daug, tik, aišku, vis tiek suspaudžia širdį, labai norisi juos apkabinti. Visgi tikiuosi, kad jau greitai jie grįš namo, nes dirbame saugiai, esam aprūpinti visa reikalinga apsauga ir visas personalas laikosi griežtų taisyklių. Be to, mus pradėjo testuoti PGR testais, ir šiandien neturime nė vieno užsikrėtusio mediko skyriuje. Tai gera naujiena ir patvirtinimas, kad dirbame saugiai.
Šiuo metu situacija mūsų skyriuje yra rimta: COVID-19 pacientų turime nemažai. Ir jų daugėja. Kai budėjau prieš keletą dienų, jų buvo septyni, o po kelių parų šis skaičius išaugo iki dešimt.
Ko gera, tai natūralu. Juk iš pradžių susirgę žmonės kurį laiką gydosi namuose. Pablogėjus sveikatos būklei jie atsiduria Infekcinių ligų skyriuje, o kai situacija tampa dar blogesnė, pervežami į mūsų skyrių, nes jiems jau reikia taikyti intervencines procedūras, reikalingas deguonis ir intensyvesnė priežiūra.
Kita vertus, mūsų skyriuje visada būdavo gydomi patys sunkiausi ligoniai, jiems čia atliekamos pačios sudėtingiausios procedūros, todėl mūsų slaugytojų kompetencija yra pati aukščiausia.
Galiu drąsiai sakyti, kad mano kolegės yra geriausios iš geriausių. Kitoks jų lygis ir negali būti, nes tobulėti čia reikia kasdien. Pati šioje įstaigoje dirbu 17 metų, ir per tą laiką mūsų darbe labai daug kas pasikeitė.
– Sako, kad norint teisingai užsidėti visą apsauginę „amuniciją“, reikia rimtai mokytis. Ar buvo sudėtinga išmokti apsivilkti apsauginius kostiumus?
– Iš pradžių rengimosi procesas užtrukdavo labai ilgai, dabar pasistengus tai pavyksta padaryti maždaug per 10–15 min. Tikrai reikėjo suformuoti įgūdžius, kad galėtume pakankamai greitai apsirengti ir lygiai taip pat labai atsargiai nusirengti, nes tai ne mažiau svarbu – kad iš raudonosios zonos išeitum kartu neišsinešdamas užkrato, kad neužsikrėstum pats ir neužkrėstum kitų. Turi elgtis kaip išminuotojas – apgalvoti kiekvieną savo veiksmą tiek apsirengiant, tiek nusirengiant.
Galiu drąsiai sakyti, kad mano kolegės yra geriausios iš geriausių. Kitoks jų lygis ir negali būti, nes tobulėti čia reikia kasdien.
Labai svarbu nieko nepamiršti. Todėl labai gerai, kai šalia tavęs rengiasi kolegos. Kai rengiamės kartu, vieni kitus prižiūrime, kad tikrai nieko nepamirštume, kad kostiumas visur būtų sandarus, visur viskas būtų teisingai užrišta, užsegta, uždėta. Rengiesi tiek daug sluoksnių, kad jautiesi kaip kopūstas, bet užtat yra saugumo pojūtis. Taip pat atsakingai ir nusirengiame, kad niekam nesukeltume pavojaus.
Paprastai į postą einame po dvi, nes šiuo metu likti vienai su pacientais yra nesaugu. Jeigu kažkas nutiks ir staigiai reikės papildomų rankų, slaugytoja ar gydytojas į pagalbos šauksmą, kaip anksčiau, iš karto neatlėks, nes žmogus turi apsirengti prieš įžengdamas į šią zoną, o net ir labai stengiantis šis procesas užtrunka.
– Minėjote, kad gera slaugytoja gali paciento sveikatos pokyčius pastebėti greičiau, negu juos parodys aparatūra. Kaip jums tai pavyksta?
– Iš tiesų slaugytoja yra tas žmogus, kuris su pacientu būna nuolat, 24 valandas per parą, todėl mes turime domėtis jo gydymu, kad suvoktume, kas su juo vyksta ir kodėl reikia atlikti vieną ar kitą procedūrą. Tos, kurios dirba labai daug metų, greičiausiai jau pasikliauna nuojauta. Pati negalėčiau paaiškinti, kaip tai vyksta.
Tiesiog išmoksti matyti tai, ko nemato ką tik pradėjusios dirbti slaugytojos. „Gaudai“ paciento mikrojudesius, atkreipi dėmesį į jo pasikeitusią odos spalvą... Iš visų tų smulkmenų susideda mozaika, ir kažkaip supranti, kad kažkas jau vyksta, nors aparatūroje rodikliai dar nesikeičia.
Patirtis ir žinios mūsų darbe yra labai svarbūs. Todėl mes nuolat keliame savo kvalifikaciją, tobulinamės: įvairūs mokymai vyksta tiek mūsų skyriuje, tiek mes pačios juos susirandame. Kadangi esu Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų draugijos įkūrėja ir 10 metų jai vadovavau, teko bendradarbiauti tiek su Sveikatos apsaugos ministerija, tiek su mokymo įstaigomis, tiek su kolegomis iš kitų ligoninių, taip pat dalintis patirtimi tarp valstybių. Su kuo didesniu skaičiumi žmonių bendrauji, tuo daugiau naujovių sužinai.
Labai stengiamės kelti slaugytojų profesijos prestižą ir pritraukti į šią sritį daugiau jaunimo, nes darbuotojų labai trūksta. Šiuo metu ypač tai jaučiame. Esame aprūpinti tiek įranga, tiek apsaugos priemonėmis ir už tai tikrai dėkingi administracijai, kad galime jaustis saugiai, kad mus pradėjo tirti dėl užsikrėtimo koronavirusu.
Labai svarbu, kad šie tyrimai būtų atliekami reguliariai, nes jeigu susirgs bent vienas žmogus iš mūsų personalo, tai bus katastrofa. Mūsų nėra tiek daug, kad būtų įmanoma susitvarkyti su situacija, jeigu kažkam iš mūsų tektų karantinuotis.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena ir kiek joje pasitaiko stresinių situacijų?
– Būna įvairių budėjimų. Buvo budėjimas, kai dirbome poste dviese ir turėjome 4 COVID-19 sergančius sunkius ligonius. Mums abiem reikėjo viena kitos pagalbos, bet nei aš galėjau kolegei padėti, nei ji – man, nes negalėjome atsitraukti nuo savo pacientų.
Tokios situacijos kartojasi dažnai, nes pacientai paprastai turi ir kitų gretutinių ligų, kitų organų sutrikimų. Blogėjant jų būklei, tenka prijungti ne vieną aparatą. Jeigu inkstai neveikia, vietoj jų yra speciali aparatūra, kuri atlieka inkstų funkciją. Jeigu plaučiams taip blogai, kad nepadeda net dirbtinė plaučių ventiliacija, tuomet specialia aparatūra paimamas iš žmogaus kraujas, jis prisotinamas deguonies, pašalinamas CO2 ir grąžinamas atgal į kūną. Ypač sunkios būklės pacientų priežiūra tampa tikru iššūkiu.
Labai svarbu, kad tyrimai būtų atliekami reguliariai, nes jeigu susirgs bent vienas žmogus iš mūsų personalo, tai bus katastrofa.
Anksčiau, jei turėdavome tokių pacientų, stengdavomės, kad viena slaugytoja užsiimtų tik tuo pacientu, nes darbo su juo labai daug, jo būklė gali pasikeisti per keletą minučių. Dabar tokių pacientų turime daugiau ir tai apsunkina mūsų darbą, juolab kad dirbame ypatingomis sąlygomis, reikalaujančiomis daug fizinių ir emocinių jėgų.
Nors budime paromis, keičiamės kas keturias valandas, kad budėjimo metu pailsėtume, nes išbūti ilgiau su visa šia apranga yra labai sudėtinga, tiesiog greitai pavargsti. Jeigu pacientų daugės, poste be pertraukos turėsime išbūti ne 4 valandas, o ilgiau. O tai gresia slaugytojų persitempimu ir ligomis.
Man pačiai šiemet teko susimažinti krūvį, kad į darbą ateičiau nesijausdama ligonė, o būčiau žvali ir energinga. Tačiau dauguma slaugytojų ir dabar dirba dideliais krūviais, t. y. budi kas antrą arba trečią parą. Iš tiesų lenkiu galvą prieš jas, jos tikros didvyrės.
Būtų gerai, jei, esant reikalui, galėtume gauti skubią pagalbą iš kokio nors rezervo. Tarkime, vieną dieną staiga mums atveža labai daug pacientų. Tokiu atveju būtų idealu, jei kažkam paskambinus, būtų atsiųstas žmogus pagelbėti. Tikiu, kad mūsų vadovai mąsto apie tai, kaip spręsti šią situaciją, ir suprantu, kad nėra taip paprasta, kai turi ribotą darbuotojų skaičių. Ši situacija mums visiems nauja.
– Kaip jaučiasi patys sergantys žmonės? Kaip juos matote?
– Kadangi šis virusas yra naujas, viso pasaulio medikai ir mokslininkai ieško būdų, kaip padėti sergantiesiems. Nuolat atsiranda naujos rekomendacijos. Jeigu pagal kraujo tyrimus bei objektyvią būklę matome, kad situacija blogėja, bet pacientas – dar sąmoningas, jis guldomas ant pilvo. Ši poza tikrai padeda jam lengviau kvėpuoti.
Jeigu būklė ir toliau blogėja, kraštutiniu atveju, kai nebeįmanoma kitaip išspręsti situacijos, ligonį tenka prijungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos. Tokiu atveju jį reikia migdyti, kad jis nepatirtų streso ir diskomforto, nes išlikti sąmoningam tokioje būsenoje – tikra kančia.
Būna labai liūdna, kai vieną dieną matai žmogų dar sąmoningą, per kitą budėjimą jis jau guli prijungtas prie aparatų, o dar vėliau jo neberandi.
– Ar teko matyti paciento mirtį nuo COVID-19?
– Ačiū Dievui, savo pamainoje man neteko palydėti žmogaus į kitą pasaulį. Kai įdedi labai daug pastangų, kad žmogus sveiktų, jį prarasti labai skaudu.
Tačiau praradimų mūsų darbe tikrai būna. Būna labai liūdna ir skaudu, kai vieną dieną matai žmogų dar sąmoningą, per kitą budėjimą jis jau guli prijungtas prie daugybės aparatų, o kai ateini į dar kitą budėjimą, jo jau nebėra – sužinai apie jo mirtį...
– Ar pati vis dar jaučiate baimę užsikrėsti?
– Palyginti su tuo, kokia situacija buvo pradžioje, kai tvyrojo nežinomybė, kai nežinojome, su kuo susidursime, kaip dirbsime, kaip stipriai rizikuojame, ar turėsime galimybę išsitirti dėl užsikrėtimo, tikrai kildavo įvairių minčių ir ne pačių geriausių. Nerimas buvo pakankamai didelis, tačiau aš daug domėjausi, skaičiau, rinkau įvairias rekomendacijas, kaip galėtų būti organizuojamas darbas. Nors iš pradžių informacijos buvo labai daug, ji atrodė sudėtinga ir prieštaringa, dabar viskas susisteminta.
Jaučiamės daug saugesnės, nes žinome ir matome, kad turime apsaugos priemones, išmokome jomis naudotis, taip pat darbą labai palengvina kokybiškesni respiratoriai, nes kvėpuoti keturias valandas tampa lengviau, o tai labai svarbu, kad blaiviai mąstytume, neprarastume budrumo ir laiku pastebėtume svarbius ligonio būklės pokyčius. Juk jeigu slaugytojai pasidarys silpna vien todėl, kad jai trūksta oro, kas gelbės pacientą? Tai blogiausias scenarijus, tikrai nenorėčiau to patirti.
– Ar buvo atvejų, kad kažkas iš personalo atsisakytų dirbti raudonojoje zonoje?
– Mes visos pasirinkome šią profesiją iš pašaukimo, iš meilės žmonėms, nes be pašaukimo dirbti slaugytoja tiesiog neįmanoma. Ir tarp mūsų skyriaus slaugytojų tokių, kurios atsisakytų dirbti, nebuvo. Tiesiog einame ir dirbame. Kito pasirinkimo nėra.
Turime puikią komandą. Skyriaus vedėjas, vyresnioji slaugos administratorė, ūkio reikalų tvarkytoja, gydytojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, valytojai – visi be išimčių labai stengiasi ir visi yra svarbūs.
Aš manau, kad dabartinė situacija nėra labai sudėtinga, tačiau mūsų dar laukia didesni iššūkiai. Ir norėtųsi, kad būtume jiems pasiruošę. Geriau visada turėti du scenarijus – tikėtis gerojo, bet būti pasiruošus blogiausiam, nes kai tu pasiruošęs, tuomet esi saugus.
To paties norėčiau palinkėti visiems – kad būtume pasiruošę net blogiausiam scenarijui ir be didesnių praradimų sugebėtume ištverti visas sudėtingas situacijas.
