– Kokia yra baimės funkcija?
– Baimė, kaip ir visi jausmai, gali būti ir naudinga, ir žalinga. Baimė padeda mums išgyventi. Ji yra tarsi kelrodis, kompasas, neleidžiantis daryti to, kas pavojinga. Tai pozityvioji baimės pusė. Vaikai bijoti išmoksta iš suaugusiųjų. Vaikų, kurie nelabai pasitiki savimi, baimė gali tapti labai didelė, gali imti juos varžyti. Suaugusieji ko nors bijančiam vaikui dažnai spontaniškai sako – tu nebijok. Tačiau pagalvokime apie save. Kai bijome ir mums kažkas pasako tą patį, tai nepadeda.
– Ar nėra taip, kad iš vaikystės atsinešame tas pačias baimes į suaugusiųjų pasaulį?
– Žinoma. Kad ir ta pati tamsos baimė, kuri iš tiesų yra nežinomybės baimė. Ši baimė labai archajiška. Tokias baimes atsinešame ne tik iš tėvų, bet net iš protėvių. Baimės turi įvairias priežastis.
Noriu paminėti dar vieną aspektą. Vaikų baimių šaltiniu kartais gali būti pyktis. Pavyzdžiui, tėvai neleidžia vaikui naudotis mobiliuoju telefonu. Vaikas dėl to pyksta. Ant tėvų pykti yra baisu, nes tėvai suaugę, nuo jų priklausai. Jie tave maitina, būdamas vaikas tu negali gyventi vienas.
Todėl vaikas negali parodyti pykčio tėvams, jis tą pyktį išstumia. Pats vaikas negalvoja, kad pyksta, nes tai per daug pavojinga, galima patirti kažkokią netektį. Taip ir atsiranda baimė – ir dėl to, kad gali patirti netektį, ir dėl to, kad negali išreikšti pykčio.
Todėl kai tėvai vaikui liepia nepykti, negražiai nekalbėti, tai gali lengvai virsti vaiko baime. Tėvams sunku rasti aukso vidurį. Jie turi pasakyti, kad supranta vaiko jausmus, bet tai nereiškia, kad nebus vykdomi susitarimai.
– Receptų nėra, tačiau kaip reikėtų elgtis su vaikų baimėmis?
– Pirmiausia reikia pasakyti – aš matau, kad tu bijai. Paklausti, ar vaikas gali įveikti tą baimę, kaip jam padėti. Tačiau su skirtingais vaikais būna skirtingai. Kai kurie labai jautrūs ir jiems reikia daugiau tokio supratimo. Vaikus reikia drąsinti. Ir drąsinti tada, kai jie daro tai, kas jiems patinka. Ne tik tada, kai daro tai, kas patinka mums.
– Kaip su baimėmis turėtų elgtis suaugusieji? Pavyzdžiui, trauminėmis baimėmis, kai bijoma išsiskirti.
– Kai žmogus auga, baimę kontroliuoti padeda gebėjimas apie tai kalbėti, sugebėjimas simboliškai baimę išreikšti. Reikia ne būti baimėje, o per simbolius suteikti jai formą. Taip išmokstame su tuo tvarkytis.
Jei patiriama kažkokia trauma, pavyzdžiui, anksti netenkama vieno iš tėvų, vyksta tėvų skyrybos ir pan., suaugęs žmogus turi artimų santykių baimę. Kai kas nors jam tampa artimas, kažkokiu būdu sugebama kitą žmogų atstumti. Galbūt bijoma vėl patirti praradimo skausmą. Tačiau suaugusieji gali perdirbti tuos trauminius jausmus. Kartais tiesiog reikia pagalbos iš šalies.
– Taigi pirmiausia baimę reikia atpažinti?
– Taip, reikia žiūrėti į save su meile ir susidomėjimu. Esame tokie, kad bijome, bet ta baimė mums kartais reikalinga. Net su ja turime daryti sprendimus. O kartais žmogus bijo ir nedaro. Yra tam tikri kriterijai, leidžiantys suprasti, kad baimė jau nėra sveika.
Svarbiausias kriterijus – baimė ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, paprastų uždavinių atlikimui. Mes turime kurti santykius, dirbti, draugauti. Jei dėl baimės negalime to daryti, reikia įsikišimo. Ypač, jei tai trunka ilgiau nei šešis mėnesius, apima įvairias sritis. Gali būti, kad patiriama trauma ir kurį laiką nesinori nieko daryti. Tačiau, jei tai trunka per ilgai, reikalinga pagalba.
