Pasaulinės AIDS dienos paminėjimo išvakarėse Vilniaus centre surengta apklausa parodė, kad didžiuma žmonių drąsiai paspaustų jiems ištiestą ranką, nesvarbu, kad jos savininkas – ŽIV (žmogaus imunodeficito virusu) pozityvus asmuo. Aišku, kaip prisipažino vienas kalbintas užsienietis, – drąsu sakyti „taip“, kai realiai nesi tokioje situacijoje. Esant joje, tiesiama ranka gal ir sudrebėtų, net jei ir protas sakytų, kad rankos paspaudimu ŽIV neužsikrėsi. Kiti, ypač vyresnio amžiaus pašnekovai, prisipažino, kad būtų linkę išvengti tokio kontakto – na, anot jų, „maža ką“...
Juos galima nuraminti – prisilietęs prie infekuotojo ŽIV, neperimsi iš jo šio viruso. Medikai primena: užsikrėsti ŽIV galima tik lytinių santykių metu ir per kraują.
Galima būtų švelniai pasišaipyti iš bailiųjų, bet tokia jų baimė gimdo mitus, labai apsunkinančius infekuotųjų gyvenimą ir net jų gydymą. Apie tai kalbamės su infekuotuosius ir jų artimuosius konsultuojančia psichologe – psichoterapeute Jurga Dapkevičiene.
Liga, kuria nesididžiuojama
Stataistika rodo, kad ŽIV dažniausiai užsikrečia vartojantieji narkotikus, turintys homoseksualių santykių, dažnai keičiantys lytinius partnerius. Bet ne tik jie.
„Iš tiesų turbū nei apie vieną ligą nėra tiek mitų, kiek apie ŽIV/AIDS. Vienas iš jų – šia liga gali susirgti tik vartojantieji narkotikus, turintys homoseksualių santykių ar paribio žmonės. Taip, jie užsikrečia ir ne vieną ši žinia paskatino keisti gyvenimo būdą, atsisakyti narkotikų. Bet ŽIV užsikrečia ir vadinamieji „normalūs“ mūsų visuomenės nariai: dirbantys, gyvenantys daugeliui įprastą gyvenimą“, – pasakojo J. Dapkevičienė.
Tokio mito pasekmės – infekuotieji apie savo problemą nedrįsta prasitarti net artimiausiems žmonėms,ką jau kalbėti apie kolegas, draugus, netgi medikus. Nes vietoj užuojautos greičiausiai susilauktų garsiai gal nepasakomos frazės: „Esi pats kaltas dėl tokios ligos“. Ir mitai klesti toliau – mes apie juos nežinome, tad drąsiai teigiame, kad mūsų aplinkoje tokių žmonių nėra. O gyvenantieji su tokia diagnoze nedrįsta net kreiptis į gydymo įstaigą arba apskritai linkę geriau šios tiesos nesužinoti.
„Jei žinotume, kad šalia yra ŽIV infekuotų žmonių, matytume, kaip jie gyvena, dirba – ši tema nebūtų tokia jautri, mes pakeistume požiūrį į pačią infekciją“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dabar išgirdusieji apie teigiamą ŽIV testą, dažniausiai lieka visiškai vieni. Ir tai yra pagrindinė priežastis, atvedanti juos pas psichoterapeutę.
„Dažniausiai žmonės kreipiasi tik sužinoję apie šią diagnozę, kai yra aštriausia krizė. Ir jiems jau palengvėja vien dėl to, kad surado žmogų, su kuriuo gali pakalbėti apie juos ištikusią nelaimę. Kad kažkas visiškai ramiai priima tokią žinią“, – patirtimi dalijosi psichologė J. Dapkevičienė.
Dar labiau nusiraminti padeda informacija apie šią infekciją ir jos gydymo perspektyvas – šiandien ŽIV jau toli gražu nėra „20 amžiaus maras“, kaip dar neseniai skelbė antraštės. Gydoma ji yra tiesiog lėtinė liga, leidžianti gyventi visavertį gyvenimą ir pasiekti tokią ligos stadiją, kai labai sumažėja rizika užkrėsti savo partnerį, artimuosius.
Finišo tiesiojoje – epidemijos pabaiga?
Perversmą kovojant su šia infekcija padarė atrasta antiretrovirusinė terapija (ART), kuri nuslopina viruso dauginimąsi ir padeda išvengti AIDS (įgyto imunodeficito sindromo). Pavyzdžiui, dvidešimtmetis, infekuotas ŽIV, 2000–2002 metais galėjo tikėtis išgyventi dar 8 metus; 2003–2006-aisiais – dar 36 metus; 2006–2007-aisiais – dar 51-erius; 2010-aisiais – dar 55, o netolimoje ateityje – dar 60 metų.
Jungtinių Tautų AIDS programa (angl. UNAIDS) kelia ambicingus tikslus – iki 2030 metų įveikti ŽIV/AIDS epidemiją. Kad šie siekiai taptų realybe, iki 2020 metų 90 proc. ŽIV infekuotų žmonių turėtų apie tai žinoti, 90 proc. turėtų gauti tinkamą ART gydymą; 90 proc. besigydančiųjų turėtų pasiekti taip vadinamą ilgalaikę plazmos viremijos supresiją, negalėti apkrėsti kitų.
Galime ramiai atsikvėpti ir pasiruošti epidemijos pabaigos šventei? Gal dar ne, nes reiktų atkreipti dėmesį į pirmąjį ir antrąjį „jeigu“ – t.y. įtariantieji apie užsikrėtimą ŽIV turėtų tai išsiaiškinti, o jei jų įtarimai pasiteisintų – kreiptis į gydytoją ir gydytis. Kuo anksčiau pradedama gydytis, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis.
Visai šiai situacijai daug teigiamos įtakos turėtų ir išmintingas, žiniomis, o ne mitais grįstas visuomenės požiūris.
Rubriką remia:
LT/HIV/0059/15
