 |
| Juliaus Kalinsko / „15 minučių“ nuotr. / Trenerė Palmira |
Tačiau kaip tam pasiruošti? Nejaugi taip imsi ir išbėgsi? Apie bėgimo pamokas kalbame su lengvosios atletikos trenere Palmira Žukiene.
– Bėgimas tapo labai madingas. Kaip manote, kodėl?
– Manyčiau, pastaruoju metu žmonės buvo panirę į kavines, barus, naktinius klubus, tačiau atėjo laikas, kai jie nuo tokio gyvenimo būdo tiesiog pavargo. Tad pradėjo tam ieškoti alternatyvos, t. y. panoro judėti, sveikiau gyventi, daugiau laiko praleisti gamtoje.
– Kaip save paruošti bėgimui, jei anksčiau to niekada nedarėme gyvenime (nepaisant padrikų kūno kultūros pamokų mokykloje)?
– Pirmiausia reikia išsikelti sau tikslą, nuspręsti, kaip norime gyventi, kaip trokštame jaustis. Bėgimas – tai ir fizinis, ir dvasinis malonumas. Kaip sakau, jam nebūtinai reikia pasiruošti, jam reikia ryžtis. Kai aplink matome tokį judėjimo bumą, dažnai kyla minčių, kodėl ir man nepabandžius? Griebkitės šios minties, nes bėgimas puikiai reguliuoja kraujotakos, širdies sistemą, mankština ir tvirtina kūną, padeda padailinti figūrą. Nuostabu, jeigu deriname bėgiojimą ir fizinius pratimus. Tad paprasčiausiai išeikite į parką, pamirškite brangią aprangą – ši sporto šaka nereikalauja to, apsiaukite gerą sportinę avalynę ir pabandykite pajudėti. Iš pradžių lėčiau, vėliau tempą galite didinti.
– Kiek galima nubėgti pirmą kartą, kad nepersitemptume?
– Tai labai aktualus klausimas, nes nuo to priklauso, ar pamilsime bėgimą, ar pradėsime nebenorėti jo. Taip pat reikia atsižvelgti į fizinį žmogaus parengtumą: tarkime, moksleivei, studentei, nuolatos palaikiusioms sportinę formą, bėgioti bus kur kas lengviau nei vyresnio amžiaus moteriai, nusprendusiai pajudėti po ilgos pertraukos. Pastarajai nereikėtų stengtis įveikti didelės distancijos – paprasčiau bėgti 10–15 minučių ar kelis kilometrus, t. y. pagal galimybes. Antraip žmogus gali patirti ne pačias maloniausias emocijas: dusulį, nuovargį... Tuomet bėgimas netaps smagiu užsiėmimu. Pirmoji distancija turėtų būti įveikiama lengvai, kad ir toliau galėtume didinti nubėgamų kilometrų skaičių bei gautume iš to ne mažesnį pasitenkinimą.
Bėgimas duoda daug naudos, mat visas mūsų sporto procesas vyksta lauke, o ir praktikuoti galime visais metų laikais. Bėgdami dargi išvalome galvą nuo įkyrių, sunkių minčių, atsipalaiduojame, jaučiame euforiją ir pakylėtumą.
– Kaip dažnai galima bėgioti?
– Pradedantiesiems geriau daryti vienos dienos pertraukas, nes tai nėra įprastas krūvis, pradeda skaudėti raumenis, atsiranda nemalonių pojūčių. Judant pamažu, organizmas pamažėle prisitaiko, ir ilgainiui jaučiamės geriau. Na, o vėliau galima bėgioti atsižvelgiant į laisvo laiko galimybes – kad ir 5–6 kartus per savaitę.
– Ar visi gali bėgioti? Kam nepatartumėte to daryti?
– Reikia atsižvelgti į sveikatos būklę. Tarkime, turintiesiems antsvorio daug bėgioti tikrai nepatartina, nes galima pakenkti sąnariams, širdies, kraujotakos sistemai. Todėl geriau rinktis ėjimą, plaukimą, tinka ir paprasti pasivaikščiojimai. Apskritai tiems, kurie turi sąnarių, širdies ir kraujagyslių sutrikimų, bėgioti nepatartina. Vis dėlto galutinį žodį turėtų tarti medikai, teisingai įvertinę jūsų sveikatos būklę.
– Kokia bėgimo nauda mūsų figūrai?
– Vien tik bėgimas figūros tikrai nepadarys tobulos. Jis labiausiai stiprina kraujotakos ir širdies sistemą, ugdo žmogus ištvermę, deguonimi aprūpinamas visas organizmas. Be to, bėgimas mus kaip reikiant prabudina iš miego! Pagerėja apetitas, o kartu suaktyvėja ir medžiagų apykaita. Taigi, bėgimas – tai pirmas žingsnis į judėjimą, o jį puiku derinti su bendrais fizinio lavinimo pratimais, plaukiojimu. Apskritai bėgimas duoda daug naudos, mat visas mūsų sporto procesas vyksta lauke, o ir praktikuoti galime visais metų laikais. Bėgdami dargi išvalome galvą nuo įkyrių, sunkių minčių, atsipalaiduojame, jaučiame euforiją ir pakylėtumą.
– Kodėl kai kuriuos žmones, vos pradėjusius bėgioti, kamuoja dusulys?
– Dėl šios priežasties labiausiai kaltas per didelis tempo pasirinkimas, kai raumenys pradeda reikalauti daugiau deguonies. Viso to rezultatas – jau minėteji nemalonūs pojūčiai. Taigi didinti tempą reikėtų palaipsniui, neskubant, kad nejaustume didelio deguonies stygiaus.
– Taigi, kokie būtų jūsų patarimai pradedantiems bėgikams?
– Reikia išeiti į lauką, atlikti keletą tempimo pratimų, išsitempti į viršų, šonus, paruošti čiurnos sąnarius, atlikti sukamuosius pėdų, kelių judesius ir galiausiai nuo lengvo ėjimo pereiti prie bėgimo. Bėgdami atkreipkite dėmesį į laikyseną: ji turi būti taisyklinga, tiesi, labai nedaug palinkusi priekį, kūnas nesusikūprinęs, krūtinė atvira, žvilgsnis tiesus, rankos lygiagrečiai su žeme, jų nereikėtų kelti per aukštai. Ir, prieš bėgdami distanciją, pasirinkite iš karto, kiek ruošiatės nubėgti. Taigi užsibrėžkite realų tikslą.
Kvėpavimas – natūralus organizmo procesas, kuriam įprastai neskiriame ypatingo dėmesio. Tad bėgant taip pat turime kvėpuoti natūraliai: ir per burną, ir per nosį, lengvai, o kai reikia – įkvepiame giliau.
Bėgimas turėtų būti malonumas, o ne fizinė kančia. Išmokime iš bėgimo pasiimti tai, kas mums naudinga.
