„Mūsų smegenys šiandien kur kas labiau užsiėmę – jas puola faktai, pseudo faktai, gandai ir iškraipyta tiesa. Visa tai yra informacija. Mus vargina, kai mėginame atskirti, ką išties reikia žinoti ir į ką nekreipti dėmesio.
Mes dirbame dešimties skirtingų žmonių darbus, stengdamiesi neatsilikti nuo gyvenimo, vaikų ir tėvų, draugų, karjeros, pomėgių ir mėgstamų TV laidų, mes naudojame mobiliuosius telefonus, kurie savo funkcijomis tapo panašūs į šveicariškus kariuomenės peiliukus su daugybe funkcijų, išnaudojame informacijai kiekvieną laisvą akimirką“, – taip apie šiandienos kasdienybę rašo JAV neurologas ir muzikantas, keturių bestselerių autorius Danielis Josephas Levitinas.
Savo paskutinėje knygoje „Kaip vystosi ir keičiasi smegenys“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Eglė Podčašinskienė, išleido leidykla „Alma littera“, profesorius D. J. Levitinas į senatvę žvelgia tiksliu mokslininko žvilgsniu ir nuveda į gylį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knygos autorius skaitytojams pateikia naujausius neuromokslo ir psichologijos tyrimus, informacijos apie tai, kaip mūsų gyvenimo kokybę veikia aplinka, miegas, mityba ir fizinis judėjimas. Rašytojas paneigia mintį, kad senatvę būtinai lydi negalia ir liūdesys, jis pateikia daugybę svarbių praktinių ir įrodymais pagrįstų gairių, kaip gyventi ilgiau ir geriau.
JAV ir Kanados kognityvinis psichologas, neurologas, muzikantas, įrašų prodiuseris profesorius dr. D. J. Levitinas daug metų tyrinėja žmogaus smegenis, sveikatą, produktyvumą, kūrybiškumą ir muziką. Jo paskaitos žymiausiuose pasaulio universitetuose sulaukia neįtikėtino populiarumo, profesorius yra paskelbęs daugiau nei 300 straipsnių labiausiai žinomuose pasaulio žurnaluose, tarp jų – „Science“, „Nature“, „The New Yorker“, „The Wall Street Journal“, „Rolling Stone“.
Profesorius groja saksofonu, gitara, dainuoja. Jis yra koncertavęs su žinomais atlikėjais – Stingu, Bobby McFerrinu, Victoru Wootenu ir Tomu Scottu.
Kviečiame skaityti knygos „Kaip vystosi ir keičiasi smegenys“ ištrauką:
SOCIALINIAI VEIKSNIAI
Gyvenimas tarp žmonių
Visi žino garsią filosofo Jeano-Paulo Sartre’o mintį: L’enfer, c’est les autres („Pragaras – tai kiti žmonės“). Tačiau tai netiesa. Ypač jei norite gyventi ilgai. Viena pagrindinių ilgo sveikatos laikotarpio ir apskritai gyvenimo sąlygų yra socialiniai ryšiai.
Vienatvė yra siejama su ankstyvu mirtingumu. Ji yra susijusi su bene visų medicininių problemų, kokias tik galite įsivaizduoti, atsiradimu, įskaitant širdies ir kraujagyslių negalavimų paūmėjimus, asmenybės sutrikimus, psichozes, taip pat pažintinės funkcijos pablogėjimą.
Vienatvė gali dvigubai padidinti Alzheimerio ligos išsivystymo tikimybę. Ji skatina streso hormonų išsiskyrimą ir tai, kas sukelia tokias ligas kaip artritas ir diabetas, demencija ir didesnis mėginimų nusižudyti skaičius. Vienatvė sustiprina uždegiminį procesą, padidindama uždegimą skatinančių citokinų, pavyzdžiui, interleukino-6 (IL-6), lygį, ir panaikina teigiamą fizinių pratimų poveikį neurogenezei (naujų neuronų augimui). Ji labiau kenkia sveikatai nei 15 cigarečių surūkymas per dieną. Lėtinės vienatvės atveju tikimybė, kad mirsite per ateinančius septynerius metus, išauga 30 procentų.
Vienatvė ir socialinė izoliacija – tai ne tas pats. Socialinė izoliacija reiškia ribotus ryšius su žmonėmis ir ją galima objektyviai išmatuoti (pavyzdžiui, su kiek žmonių bendraujate per savaitę ir kaip ilgai). Vienatvė yra visiškai subjektyvi emocinė būsena. Socialinę izoliaciją galima apskaičiuoti, o vienatvė yra tai, kaip žmogus jaučiasi.
Žmonės gali jaustis vieniši net tarp žmonių, tarp svečių vakarėlyje ar didelėje šeimoje. Tai pojūtis, kad nesame užmezgę prasmingų ryšių, ir jis gali kilti dėl to, kad jaučiamės nepripažinti, nesuprasti ar kai mums trūksta artumo. Sutuoktinis kartais padeda, o kartais – ne. Žinoma, kai kuriems patinka būti vieniems ir jie nesijaučia vieniši.
Tačiau yra ir tokių, kurie nuolat bendraudami su žmonėmis ar netgi lengvo pokalbio metu jaučiasi labai vieniši. Nesusituokusiems žmonėms vienišumo ir įvairių sveikatos problemų rizika padidėja, bet santuoka padeda ne visada – juk ne visos santuokos laimingos.
Žinoma, socialinė izoliacija gali sukelti vienatvę, o vyresniame amžiuje dėl labai įvairių priežasčių ir socialinė izoliacija, ir vienatvė gali padidėti. Žmonės išeina į pensiją ir netrukus praranda socialinius ryšius su kolegomis. Draugai miršta. Dėl sveikatos ir judėjimo problemų tampa sunku išeiti iš namų.
Dėl diskriminacijos ir amžiaus, su kuria susiduriama daugelyje šiuolaikinių visuomenių, pagyvenę žmonės jaučiasi nuvertinti, nepageidaujami ir nematomi. Jaunesni draugai ir šeimos nariai yra pasinėrę į savo gyvenimą ir dažnai neranda laiko aplankyti senukų. Jungtinėje Karalystėje atliktas valstybinis tyrimas parodė, kad du šimtai tūkstančių vyresnio amžiaus žmonių daugiau nei mėnesį nesikalbėjo su draugu ar giminaičiu. Akivaizdu, kad tokia kraštutinė socialinė izoliacija gali nulemti vienatvę.
Dabar vienišų gyvenančių ir senstančių yra daugiau nei kada nors anksčiau.
Atrodo, jog tai mūsų laikų problema. Harvardo universiteto politinių mokslų specialistas Robertas Putnamas savo knygoje Bowling Alone („Žaisti boulingą vienam“) kalba apie tai, kad šiuolaikinė visuomenė yra užsikrėtusi „naikinančiu individualizmu“. Susiklosčiusią situaciją jis apibūdina kaip nesveiką, augančią politinės apatijos, atsiribojimo nuo lankymosi bažnyčioje, narystės profsąjungose atsisakymo, taip pat bridžo klubų ir kviestinių vakarienių, savanorystės ir kraujo donorystės nykimo tendenciją.
Sociologas Ericas Klinenbergas iš Niujorko universiteto priduria:
„Visuomenės visame pasaulyje pasirinko individualizmo kultūrą. Dabar vienišų gyvenančių ir senstančių yra daugiau nei kada nors anksčiau. Neoliberali socialinė politika pavertė darbuotojus nepatikimais laisvaisiais agentais, o nebelikus darbo vietų viskas greitai griūva. Profesinės sąjungos, pilietinės sąjungos, vietos organizacijos, religinės grupės ir kiti tradiciniai sambūriai, kuriuose pasireiškia socialinis solidarumas, vis sparčiau nyksta. Vis labiau stiprėja pojūtis, jog esame vieni.“
Klinenbergas nori pasakyti, kad, nors ir kaip paradoksalu, komunikacijų technologijos ir yra vienatvės priežastis. Vos tik atsiradę „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai, taip pat tokios technologijų kompanijos kaip „Apple“, „Microsoft“ ir „Google“ prognozavo, kad internetas padės užmegzti tvirtesnius ir prasmingesnius ryšius, kurti internetines bendruomenes, kurios žmonėms teiks gilų moralinį pasitenkinimą.
Tačiau matome, kad per kelis pastaruosius metus žmonės dar labiau susiskaldė. „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“, „Kiwibox“, „Vine“, „Tumblr“, „LinkedIn“, „Pinterest“, „QZone“, „Sina Weibo“ ir „MeWe“ galime turėti tūkstančius „draugų“, bet tokie santykiai retai būna visaverčiai.
Kol kas nėra paskelbta jokių įtikinamų tyrimų šia tema, bet galiu lažintis, kad sąveika kibernetinėje erdvėje neužtikrina oksitocino, prolaktino ir endorfinų išsiskyrimo taip, kaip tai vyksta bendraujant tiesiogiai. (Tiesa, kaip rašiau anksčiau, patiktukai gali sukelti dopamino išsiskyrimą ir jūs galite tapti nuo jų priklausomi.)
Deja, labiausiai dėl to kenčia bedarbiai, perkeltieji asmenys ir migrantai, nes jie yra atplėšti nuo savo gyvenimo ir socialinio rato. Tapę vieniši, jie turi mažiau galimybių nei mes atkurti ratą žmonių, kurie gali juos palaikyti ir jais pasirūpinti.
Socialinė izoliacija ir vienišumas yra susiję su neuromediatoriaus glutamato lygio sumažėjimu. Glutamatas – tai neuromediatorius, kurio stuburinių organizmuose yra daugiausia, ir jis yra svarbus perduodant signalus visose galvos smegenų ląstelėse. Jeigu jums įdomu, kaip jis susijęs su natrio glutamatu (kvapo ir skonio stiprikliu, kuris dažnai naudojamas kinų virtuvėje), žinokite, kad tai tos pačios aminorūgšties – glutamininės rūgšties – formos.
Tinkama galvos smegenų veikla priklauso nuo žemo glutamato lygio tarpląsteliniame skystyje palaikymo, nes dėl per didelės jo koncentracijos ląstelės gali žūti. Evoliucijos metu susikūrė keli mechanizmai, padedantys palaikyti tinkamą šios medžiagos lygį, įskaitant sudėtingą cheminių neutralizatorių sistemą, kaip antai oksaloacetato ir glutamato piruvato transaminazės, kurios aptinka ir neutralizuoja glutamato molekules.
Klausimas, ar gali maistinis glutamatas veikti glutamato lygį galvos smegenyse, lieka atviras (tai būtų blogai). Ir čia tampa svarbus hematoencefalinis barjeras. Bet kokios į smegenis patenkančios ar iš jų išeinančios molekulės turi įveikti dvi membranas, kurių kiekviena pasižymi specifinėmis savybėmis, neleidžiančiomis tam tikroms molekulėms patekti į vidų.
Tos membranos neleidžia sutrikdyti cheminės smegenų pusiausvyros dėl to, kad išgėrėte ar suvalgėte per daug ar per mažai tam tikrų produktų. Tokia apsauga palaiko cheminių medžiagų homeostazę galvos smegenyse. Šiuo metu atrodo, kad turimi įrodymai byloja, jog glutamato natrio vartojimas su maistu reikšmingai nekeičia glutamato lygio galvos smegenyse.
Žinoma apie neigiamą pernelyg aukšto glutamato lygio poveikį, bet pernelyg žemas jo lygis siejamas su vienišumu ir socialine izoliacija, vadinasi, tokiu atveju jo padidinimas gali būti naudingas. Tyrėjai mėgina atrasti vaistus, kurie galėtų padėti. Neteigiu, kad kiekvienu nereikšmingu atveju, kai mums kyla problemų, turime griebtis farmakologinių intervencijų, bet kai kuriuos žmones socialinė izoliacija (ir socialinis nerimas) atima jėgas ir paralyžiuoja.
Vieno tyrimo rezultatai, galintys pradžiuginti vadinamąją kūdikių bumo kartą, rodo, kad tokie haliucinogenai kaip LSD ir psilocibinas gana ilgam sumažina vienišumo jausmą ir depresiją, o ketaminas suteikia palengvėjimą, nors atrodo, kad toks palengvėjimas trunka neilgai.
Socialinė izoliacija ir vienišumas netgi keičia genus. Jie ir depresija veikia genų raišką, sukeldami didesnį uždegimą smegenyse ir mažesnį su virusais kovojančio interferono išsiskyrimą. Vienišų žmonių organizme yra padidėjusi pagumburio-hipofizės-antinksčių ašies aktyvacija, dėl to jie yra pernelyg budrūs ir nerimauja dėl socialinių grėsmių.
Tokie žmonės gali manyti, kad daugelis žmonių pasaulyje nori jiems pakenkti, juos pažeminti, elgtis su jais pašaipiai ar laikyti nesvarbiais. Šiuo požiūriu ilgai buvę vieniši žmonės yra panašūs į tuos, kurie kenčia nuo potrauminio streso sindromo.
Socialinė izoliacija suaktyvina baimės ir agresijos neuronų tinklus, sukeldama nuolatinę baimę, hiperjautrumą grėsmės stimulams ir padidėjusį agresyvumą kitų atžvilgiu. Pavyzdžiui, susidūrusios su grėsmingu stimulu pelės paprastai sustingsta (kaip elniai), nes dauguma jų natūralių priešų ieško aukos pagal judėjimo požymius. Grėsmės stimulo nebelikus, normalios pelės iškart atgyja, o socialiai izoliuotos, kurių jautrumas grėsmei yra padidėjęs, tokios būsenos lieka gerokai ilgiau.
Socialinė izoliacija ir vienišumas netgi keičia genus.
Smegenų gilumoje, mano nuomone, yra paslaptinga struktūra – kiautas. Atliekant galvos smegenų vaizdo tyrimus ir veikiant smegenis muzika, sergant neurologinėmis ligomis, esant kalbinei veiklai ir užsiimant kūrybine veikla pastebimas šios struktūros suaktyvėjimas. Be to, ji minima ir tyrinėjant emocijas, ypač neapykantą.
Kai kurių nusikaltėlių kiaute (taip pat hipokampe, migdoliniame kūne ir pasvirajame branduolyje) yra pastebimos struktūrinės anomalijos, tai byloja, jog kiautas yra susijęs su asocialiu elgesiu. Padidėjęs kiautas yra siejamas su didesne agresija kitų žmonių atžvilgiu, o sumažėjęs – su Alzheimerio liga.
Kiautas atlieka tiek daug įvairių funkcijų ir turi jungčių su tiek galvos smegenų sričių, kad mokslininkams sunku nustatyti konkretų jo vaidmenį. Man atrodo, kad rišamoji gija yra atlygis ir motyvacija, taip pat – atlygio biochemija. Be to, kiautas gali moduliuoti socialinį nerimą.
Žmonių, kurie stengiasi išvengti kitų žmonių draugijos, dopamino receptorių tankis šioje smegenų srityje yra mažas, dėl to gali būti blokuojami bet kokie malonūs bendravimo keliami pojūčiai net su tais, kurie žmogui patinka.
Tai susiję su neurobiologija, tačiau tai nereiškia, kad vengiančio kitų draugijos žmogaus smegenys neišvengiamai bus tokios.
Žinoma, yra tam tikrų genetinių veiksnių, bet taip pat žinome, kad dopamino išsiskyrimo sistemos formavimasis labai priklauso nuo ekologinių ir socialinių sąlygų vaikystėje, įskaitant socialines sąveikas, kurias patiriame vaikystėje ir paauglystėje. Vėlesniame gyvenimo etape bendras jų poveikis gali lemti uždarumą ir atsiribojimą nuo kitų.
Prisiminkite Kalifornijos technologijų instituto neurobiologo Davido Andersono darbą, kurį minėjau ankstesniame skyriuje. Andersonas skaitė pranešimą TED konferencijoje apie tai, kad smegenys – tai ne tik neurocheminių medžiagų gamykla, dopamino receptoriai vienoje smegenų dalyje nebūtinai daro tą patį, ką ir dopamino receptoriai kitose smegenų dalyse. Kiaute jie moderuoja socialinį aktyvumą, o dviejose kitose gretimose struktūrose – vidurinėje dryžuotojo kūno dalyje ir blyškiajame kamuolyje – žemesnis dopamino sunaudojimo lygis sukelia išaugusį impulsyvumą ir neapykantą monotonijai.
Tokios struktūros kaip kiautas, taip pat neurocheminės medžiagos, apdovanojančios už socialinį aktyvumą, byloja apie mūsų siekio būti su kitais žmonėmis evoliucinę istoriją. Kitos struktūros, kaip antai blyškusis kamuolys, rodo evoliucinį impulsų kontrolės pagrindą. Mūsų socialinės paskatos ir elgesys priklauso nuo smegenų reakcijos į tris veiksnius: genus, kultūrą ir galimybes.
