„Šiais laikais didėjant informacijos kiekiui, požiūris į žmones su psichikos sutrikimais keičiasi. Tačiau informacijos vis tiek nėra pakankamai, todėl visuomenės baimė kyla iš šių sutrikimų, sukeliančių intelekto ar psichosocialines negalias, nesupratimo. Žmonės su intelekto ir psichosocialine negalia dažnai apipinami įvairiais mitais.
Tačiau jiems tampant labiau matomiems, įsitraukiant į tam tikras veiklas visuomenėje, mokyklose vykdant vaikų su negalia integraciją – požiūris iš esmės pasikeičia. Nuostatos ypatingai keičiasi, kai žmonių su šiais sutrikimais atsiranda artimoje aplinkoje. Mes pamirštame, kad šie žmonės, nors yra kiek kitokie, neretai turi daug atjautos, o teikiant tinkamą pagalbą ir priežiūrą, jie nesiskiria nuo mūsų visų“, – kalba psichiatrė Vilija Navickienė.
Kuo skiriasi intelekto ir psichosocialinė negalia?
Psichiatrės teigimu, negalia yra tam tikrų gebėjimų sutrikimas, jų gali būti įvairių: fizinių, intelektinių, psichosocialinių.
„Jei kalbame apie intelekto negalią, Lietuvoje intelekto negalia vadinama protiniu atsilikimu – tai yra sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būsena, kai sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrą intelekto lygį. Tai paveikia vaiko kalbinius, socialinius ir motorinius sugebėjimus.
Svarbu paminėti, kad su protiniu atsilikimu, gali pasireikšti ir kiti psichikos sutrikimai. Intelekto sutrikimas gali būti diagnozuojamas turintiems Dauno sindromą, autizmo spektro sutrikimą ir kt. Intelekto negalia yra dažniausiai įgimta arba atsiranda per pirmuosius trejus gyvenimo metus, mat šiame amžiuje psichika dar nėra diferencijuota, todėl kenksmingo veiksnio poveikis sutrikdo visą tolesnę psichikos raidą. Pagrindinės to priežastys: infekcijos, psichoaktyvių medžiagų ir alkoholio vartojimas nėštumo metu, traumos gimimo metu“, – aiškina ji.
Tuo tarpu psichosocialinė negalia, ką ir identifikuoja pats pavadinimas, reiškia tai, kad žmonės susiduria su sunkumais socialinėje erdvėje, kai žmogus turi problemų sąveikaujant su socialiniu pasauliu – žmogus jaučiasi apribotas, jam tai trukdo atlikti įvairias kasdienes užduotis.
„Dažniausiai ši negalia pripažįstama žmonėms, sergantiems sunkiais psichikos sutrikimais. Tai reiškia, kad ne visi kamuojami psichikos sutrikimų turės ir psichosocialinę negalią. Būtent ši negalia gali atsirasti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, o jos laipsnis ilgainiui gali kisti. Psichosocialinės negalios priežastys gali būti įvairios ir kompleksinės: tai susiję ir su paveldimumu, ir su nepalankiomis aplinkos sąlygomis. Esminis skirtumas, kad intelekto negalia yra ilgalaikė ir trunka visą gyvenimą, o psichosocialinė gali kisti“, – pažymi V.Navickienė.
Matome daugiau psichikos sutrikimų
Pasak jos, pastaraisiais metais daugėja žmonių su psichikos sutrikimais, atitinkamai padaugėjo ir žmonių su psichosocialine negalia.
„COVID-19 pandemijos metu padaugėjo nerimo sutrikimų, depresijos atvejų, padažnėjo miego problemos. Tai lėmė gyvo bendravimo stoka, išaugęs socialinių medijų naudojimas, visuomenės formuojamas spaudimas, kaip gyventi. Dėl šių veiksnių patiriame daugiau streso, jautresnės psichikos žmonės dažniau stresą malšina vartodami psichoaktyvias medžiagas. Be to, apie psichikos sutrikimus galime rasti vis daugiau informacijos, dėl to žmonės vis dažniau kreipiasi pagalbos į specialistą. Anksčiau gyventojai daug dažniau nedrįsdavo ar apimti gėdos jausmo vengdavo praversti specialistų kabinetų duris“, – kalba psichiatrė.
Kalbėdama apie būdus, kaip paskatinti žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia integraciją, ji sako, kad pirmiausia turėtų daugėti informacijos šia tema, kad būtų organizuojami ar lengviau prieinami įvairūs mokymai tiems žmonėms, kurie su tuo susiduria šeimoje, darbe ir pan.
„Manau, kad pats mūsų mąstymas turi keistis, turime auginti toleranciją žmonių su šiomis negaliomis atžvilgiu. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, darbinėje, tokių žmonių integracija progresuoja lėtai, tačiau dabar yra įvairių galimybių ir naujovių, kurios padeda integruotis ir darbe, ir visuomeniniame gyvenime. Jeigu mums trūksta informacijos apie šiuos sutrikimus, reikia jos ieškoti, arba pradėti vykdyti specialius psichoedukacijos mokymus visoje šalyje“, – reziumuoja V.Navickienė.
