Bipolinis sutrikimas – viso gyvenimo palydovas?
Bipolinis sutrikimas – tai nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys depresijos ir manijos epizodai, tarp kurių būna ir normalios nuotaikos epizodų. Tačiau esant bipoliniam sutrikimui nuotaika nebūtinai radikaliai skiriasi – kartais pasireiškia ir maišyti epizodai, kuomet depresija ir manija eina greta, arba simptomai kaitaliojasi kas keletą dienų. Kartais žmogui depresijos epizodų iš karto net nebūna ir pasirodo tik manijos epizodai, tačiau vis tiek laikoma, kad jam – bipolinis sutrikimas.
Esant depresiniam bipolinio sutrikimo epizodui asmuo jaučia liūdesį, prislėgtumą, nenori nieko daryti, jo nebedomina bendravimas, aktyvi veikla. Tokiu metu žmonės labai daug miega, sunkiai keliasi iš lovos, būna linkę persivalgyti.
Manijos epizodų metu žmogus būna hiperaktyvus. Jis daug kalba, mintys šokinėja viena nuo kitos, sumažėja miego poreikis. Toks žmogus neatsakingai elgiasi, jam sunku susikaupti, suintensyvėja seksualiniai poreikiai, padidėja savivertė.
Bipolinis sutrikimas yra laikomas pasikartojančiu/lėtiniu sutrikimu. Tikimybė visiškai pasveikti esant bipoliniam sutrikimui yra labai maža. Iš 200 pacientų 24 proc. atkryčio atvejų pastebėta po pusmečio, 77 proc. turėjo mažiausiai vieną epizodą per paskutinius 4 metus po pasveikimo; 82 proc. – per 7 metus po pasveikimo.
Vis dėlto yra būdų, kaip galima sumažinti depresijos ar manijos epizodų atsiradimą. Pacientams, kuriems mėnesį buvo taikomas medikamentinis gydymas ar tarpasmeninė terapija, sumažėja depresijos epizodų pasikartojimai.
Galima paveldėti?
Kaip tokia liga atsiranda žmogaus gyvenime? Ar tai traumų, gyvenimo potyrių rezultatas, ar visgi kažkas kito?
Medikų teigimu, ligos priežastis – tai tam tikrų cheminių medžiagų pusiausvyros galvos smegenyse pakitimų padarinys. Be to, šiam sutrikimui įtakos gali turėti ir įvairios traumos, hormoniniai sutrikimai. Manoma, kad ši liga yra genetiškai paveldima.
Pusės maniakine depresija sergančių pacientų vienas iš tėvų turi nuotaikos sutrikimų. Ja vienodu dažnumu serga tiek vyrai, tiek moterys. Sutrikimas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau liga pasireiškia jauniems žmonėms.
Didelę reikšmę šiam sutrikimui atsirasti turi aplinkos veiksniai, emocinė, psichologinė asmens būklė, aplinka.
Jeigu vaiką augintų vienas iš tėvų, turintis bipolinį sutrikimą, jis gali paveldėti šią ligą. Tačiau tikimybė, kad ji išsivystys padidėja tuomet, jeigu vaiko aplinkoje jam stinga dėmesio, rūpesčio, jo jausmų ir emocijų suvokimo ir analizės. Tačiau jei genus paveldėjęs vaikas augtų kitoje aplinkoje – tokioje, kurioje jaučiasi saugus, mylimas ir suprastas, tikėtina, kad bipolinis sutrikimas jam taip ir nepasireikš.
Kaip gyventi sužinojus, kad sergate bipoliniu sutrikimu? Apie tai „Rinkos aikštei“ sutiko papasakoti Aistė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.).
Susirgo sulaukusi aštuoniolikos
– Kaip supratai, kad tau kažkas negerai, kad metas kreiptis į specialistus ir pradėti gydymą?
– Nors aš turiu bipolinį sutrikimą, apie tai su šeima net neįtarėme gerus dvejus metus. Labai sunkiai sekėsi gyventi su šia liga, tačiau gruodžio 29 dieną pradėjau gydymą, ir tada sužinojau, kas konkrečiai man yra. Gydytojas sakė, kad šis sutrikimas paveldimas... Mano tėtis serga depresija, gali būti, kad sutrikimas mutavo ir tapo bipoliniu.
– Kas pastūmėjo kreiptis į gydymo įstaigą?
– Man patarė viena pažįstama. Ji pamatė mane depresijos metu ir pasakė, kad jei krisiu žemiau – tai tik po žeme.
Depresijos epizodai buvo vis sunkesni – kas kartą vis stiprėdavo noras nusižudyti ir pabaigti visas kančias. Kartą ir bandžiau tą padaryti... Tai ir buvo lūžio taškas. Aš nebeatsikeldavau į paskaitas, nebesugebėjau nieko daryti. Vienintelis dalykas, kurį galėjau daryti – susisukusi į kamuoliuką verkti.
– Kokia buvo bipolinio sutrikimo pradžia?
– Viskas prasidėjo, kai man buvo 18. Sutrikimas prasidėjo manijos etapu, vėliau sekė depresija.
Nors aš turiu bipolinį sutrikimą, apie tai su šeima net neįtarėme gerus dvejus metus.
Prasidėjus pirmam manijos etapui, mečiau visus mokslus, be pinigų išvažiavau į užsienį, tada pasiskolinau labai daug pinigų ir man rodėsi, jog aš galiu viską.
Mintis išvykti šovė ir po pusmečio aš ją įgyvendinau. Mokiausi profesinėje mokykloje, pabaigiau 12-ą klasę, o profesijos taip ir nepabaigiau, nors buvo likę vos metai. Tėvams sakiau apie savo planus, jie, žinoma, nepritarė, bet aš jų neklausiau – padariau savo. Tėvai tuomet tiesiog pagalvojo, kad mano charakteris sunkus, kad sužaidė jaunatviškas maksimalizmas.
Įklimpo į depresiją
– Kuo baigėsi kelionė į užsienį?
– Prisiskolinau pinigų iš draugų, iš tėvų. Tačiau užsienyje buvau visai neilgai, mat staiga kritau į depresiją. Nesugebėjau susirasti darbo, neturėjau tam jėgų, noro, taigi grįžau namo. Tėvai mane ištraukė iš skolų, ir nuo tada aš nebemokėjau pykti. Nuolat galvodavau, į kokį purvą aš įkritau, bei apie tai, kad tėvai man padėjo, dėl to aš nebegaliu pykti. Be to, nuolat kamavo mintys apie savižudybę.
– Ar kažkam sakei, kaip jautiesi?
– Kadangi daug galvojau apie savižudybę, turėjau ir realių planų, bet tada jų neįvykdžiau. Jaučiausi siaubingai, todėl sakiau artimiesiems, kad mane uždarytų į psichiatrijos ligoninę. Tačiau manęs niekas nesuprato, matyt, galvojo, kad nusišneku ir tiek... Maniau, kad man paprasta depresija.
– Ką veikei? Ar grįžusi tik kamavaisi namuose?
– Susiradau darbą. Tačiau depresija niekur nedingo. Buvo žiauriai sunku dirbti, nors vadovai ir girdavo mane. Kiekvieną dieną lipdavau per save iki pakilimo, tada vėl smukdavau į depresiją... Galiausiai mečiau tą darbą.
Tačiau tos pastangos elgtis normaliai, apsimesti, kad man viskas gerai, kainavo nepaprastai daug – būtent tai, ką turiu dabar. Per pusę metų tris kartus gulėjau ligoninėje, amžinai lankiausi Vasaros gatvėje (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – red. past.), geriu vaistus, pasiėmiau akademines atostogas.
Iš pradžių – vakarėliai, paskui – teatras
– Ką veikei metusi darbą?
– Nieko. Nei mokiausi, nei dirbau. Labai daug verkdavau, kaltinau save, o ant aplinkinių tyliai pykau. Tėvai matė mane tokią, tačiau nemanė, kad kažkuo sergu. Galvojo, kad tiesiog iš neturėjimo ką veikti vaidinu, ir kad man reikia „darbo terapijos“. Tėtis, tiesa, pats sirgęs depresija, atpažino mano elgesyje jos požymius. Bet nieko nedarė.
Juo labiau kad vakarais aš lakstydavau po vakarėlius. Norėjau išsijudinti, galvojau, kad tai padės. Tačiau viskas baigdavosi dar blogiau – eidavau per barus, nusigerdavau kaip šliurė. Turėjau keletą merginų, su kuriomis gerdavau, atsirasdavo vienadienių pažįstamų, draugų. Mama bandė sakyti, kad nustočiau taip elgtis, tačiau man buvo nė motais.
Tačiau jau vėliau, po kurio laiko nusprendžiau eiti į teatrą ir dirbti ten savanore – praktikante.
– Kodėl ėjai būtent į teatrą? Ar aplinka tau tiko ir patiko?
– Nepasakyčiau, kad tiko. Tačiau radau internete skelbimą, kad ieškomas savanoris, ir nusprendžiau pabandyti. Juo labiau kad mano sesuo teatrologė ir visą laiką prieš ją jaučiausi niekam tikusi. Norėjau pasukti į teatrą, tarsi žengti jos keliu.
– Kodėl jauteisi niekam tikusi? Kažkas kažką sakydavo?
– Tiesiai į akis niekas man nieko nesakydavo. Tačiau mano sesuo yra už mane gerokai vyresnė ir šeimoje bei visoje giminėje jinai sulaukdavo daug pagyrų, dėmesio. Nors manęs niekas nežemindavo ir net po viso to, ką padariau, manimi tikėjo, aš jaučiausi niekam tikusi.
– Pasitikėjimo savimi, kaip suprantu, tau šiek tiek trūksta?
– Ne šiek tiek. Mano savivertė – žemiau kanalizacijos lygio, o pasitikėjimo savimi visai neturiu. Tiek tada, tiek dabar.
Nebenorėjo gyventi
– Kaip tau pasireiškė besikeičiantys bipolinio sutrikimo etapai?
– Teatre išbuvau apie pusmetį. Pakaitomis buvo tai depresija, tai manija. Pradėjau dirbti ir parduotuvėje, taigi išėjau iš teatro, nes parduotuvėje užkrovė daug darbų ir nebespėjau ir dirbti, ir savanoriauti. Vėliau prisidėjo ir mokslai.
Susiradau darbą. Tačiau depresija niekur nedingo. Buvo žiauriai sunku dirbti, nors vadovai ir girdavo mane. Kiekvieną dieną lipdavau per save iki pakilimo, tada vėl smukdavau į depresiją... Galiausiai mečiau tą darbą.
Ir dirbau, ir studijavau – buvo sunku, o mano poilsis buvo vakarėliai.
Pakilimo metu jausdavausi labai gerai – rūpindavausi savo išvaizda, norėdavau bendrauti, flirtuoti, būdavau labai drąsi, daug dirbdavau. Pasitikėjau savimi. Tačiau kritusi į depresiją net nesikeldavau iš lovos, o jei pasikeldavau – tai tik tam, kad nueičiau iki baro. Nenorėjau nieko, tik mirti.
– Minėjai, kad esi bandžiusi pasitraukti iš gyvenimo. Kodėl?
– Tiksliai nepamenu, kada ir kaip nusprendžiau tą daryti. Buvau po eilinio vakarėlio pagiriota, depresijoj, ir perdozavau vaistų. Laiminga nuėjau miegoti, tikėdamasi, kad nebepabusiu. Tačiau organizmas pats sureagavo į per didelį vaistų kiekį, aš pabudau nuo pykinimo ir viską išvėmiau.
Tačiau žengdama tą žingsnį nebijojau nei mirties, negalvojau nei apie šeimą, nei apie draugus. Gyvenimas man rodėsi per didelė kančia.
Po to įvykio man dar gana ilgai skaudėdavo skrandį ir pykindavo.
– Ar apie šį gyvenimo vingį kažkam esi pasakojusi?
– Pasakiau gydytojams. Leidau jiems, kad apie tai pasakytų tėvams. Po ilgo laiko pasakiau ir draugams – jie tą išgirdę buvo labai nustebę.
Gydymas nelengvas
– Kaip prasidėjo tavo gydymas?
– Jau gerokai vėliau po bandymo nusižudyti, kalbėjau su viena drauge. Pasakiau jai, kad jaučiuosi blogai. Ji man patarė kreiptis į gydytojus, taigi aš tą ir padariau, atsiguliau į ligoninę. Supratau, kad pasiektas žemiausias taškas.
– Ar buvo lengva kreiptis į gydytojus?
– Tada jau buvo lengva. Pasakojau jiems visą savo istoriją.
Gydymas trunka iki dabar. Tokia liga pirmiausia gydoma vaistais, taip pat psichoterapija. Kol kas ligą suvaldyti sekasi sunkiai, tačiau dabar aš bent jau analizuoju savo elgesį ir suprantu, kodėl taip atsitiko.
Nemokėjimas pykti ir sukelia mano suicidines mintis. Jos ir yra mano nuslopintas pyktis. Anksčiau supykusi aš pykdavau tik viduje, o išorėje likdavau rami. Vėliau tą pyktį nustumdavau į kampą. Dabar bandau mokytis išreikšti pyktį, tačiau tai nėra lengva.
– Ar jauti, kad gydymas padeda?
– Vaistai normalizuoja depresijos ir manijos etapus. Nuotaika tampa įprasta, normali. Tačiau visgi, sakyčiau, labiau depresyvi. Dar gydausi ir dar ilgas kelias manęs laukia, sunku vienareikšmiškai vertinti gydymo padarytą pažangą...
– Ką patartum tiems, kurie įtaria šią problemą? Arba įtaria ją turint artimiesiems?
– Jeigu tik jaučia, kad kažkas yra ne taip – tegul nedvejodami kreipiasi pagalbos. Tegul netempia gumos. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo lengviau ir greičiau pasveikstama...
Sunku, žinoma, vienodai apibrėžti šio sutrikimo simptomus, mat jie kiekvienam pasireiškia vis kitaip. Tačiau jeigu kas mėnesį labai stipriai kaitaliojasi nuotaika – verta susimąstyti...
– Ačiū už pokalbį.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
