Frazė „daugelį metų nevartoja“ šiuo atveju skamba truputį keistai, nes S.Dailidė – vos perkopęs 20-metį. Tačiau būtent tokia jo gyvenimo istorija, kuria jis nieko neslėpdamas dalijasi su visais norinčiais.
Girti savaitgaliai – nuo 5 klasės
Būdamas paauglys Simonas buvo pasiekęs tokį dugną, kad iš jo pakilsiančio savęs greičiausiai nematė nei jis pats, nei artimieji, nei mokytojai, nei policijos pareigūnai, su kuriais paauglys jau turėjo reikalų.
Aš gyvenau, sakykime, trejais metais vyresnio žmogaus gyvenimą.
„Dvylikos susipažinau su trejais metais vyresne mergina, su kuria ir jos kompanija pirmą kartą paragavau alkoholio, parūkiau, o vėliau ir išbandžiau narkotikus“, – savo istoriją pasakojo vaikinas. Pasak jo, situacija nebuvo kažkuo ypatinga: kompanija susirinkdavo tai pas vieną, tai pas kitą „plote“. O kokie vakarėliai be išgėrimų?
„Visi savaitgaliai būdavo pas kažką. Mamai – didžiausias stresas. Vaiko nėra, kai yra – neklauso...“ – neslėpė Simonas, kuris tuo metu mokėsi penktoje klasėje.
„Draugai buvo vyresni net trejais metais – kas tuo metu daug reiškė. Aš gyvenau, sakykime, trejais metais vyresnio žmogaus gyvenimą“, – įsitikinęs vaikinas.
Simonas dabar svarsto, kad noras vartoti alkoholį ir narkotikus tuomet jam leido jaustis suaugusiu: „Juk tau visada sako suaugusieji: negali gerti, kai užaugsi (galėsi – aut. past.). Todėl, kai tu geri, jautiesi, kad užaugai.“
„Suaugusį“ Simonas vaidino maždaug trejus metus. „Daug visko buvo: iš mokyklų mėtė, su policija buvo reikalų: kažkur langus išdauždavau, su kažkuo susimušdavau. Darydavau tokias nesąmones... Problemų tikrai netrūko“, – pasakojo vaikinas. Daugelį „nesąmonių“ jis padarė būdamas apsvaigęs, tačiau dėl to, kad geria ar rūko „žolę“, nematė problemos.
Sunku pasakyti, kur būtų baigęs savo gyvenimą, jei ne stovykla. Į ją paauglys policijos ir mokyklos rekomenduotas važiuodavo kasmet. Anot Simono, ten rinkdavosi įvairiausios padugnės. Tarp jų – ir jis, problemų keliantis paauglys. Tačiau būtent tokioje kompanijoje jis netikėtai apsisprendė keisti gyvenimą.
„Iš tikrųjų sprendimą nebegerti priėmiau per vieną savaitę. Nuo penktos klasės visada važiuodavau į tokią karinę stovyklą. Joje būdavo specialieji renginiai, skirti rizikos grupės vaikams: socialiai remtinų šeimų, čigonų ir tiems, kurie turi „rekomendacijas“ iš policijos. Tokią turėjau ir aš. Man ten labai patiko – „prisitūsindavome“ gerai. Svarbiausia – nemokamai.
Kadangi važiuodavau kasmet, pažinojau vadovus ir jaučiausi „erelis“. Bet vienais metais į stovyklą atvažiavo du nauji vadovai, praktikavę jogą: Eligijus ir Jūratė. Jų filosofija ir požiūris į mus buvo visai kitokie nei ankstesnių vadovų. Kiekvieną rytą jie vedė mankštą. Aš – „erelis“, visus pažįstantis – atsikalbinėjau. Bet jie visai kitaip nei ankstesni vadovai reagavo. Tas man buvo „ups“. Po šios stovyklos jie susisiekė su mano tėvais ir pasiūlė važiuoti į kitą, Šventojoje. Aš sutikau – norėjau prie jūros“, – pasakojo Simonas.
Važiuodamas į pajūrį jis nežinojo, kad dalyvaus jogos stovykloje. Tačiau supratęs, kur pateko, nepabėgo.
„Šventojoje negėriau – tai nebuvo įmanoma. Bet rūkydavau“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, poreikio gerti kasdien jis nejautė. Tačiau švenčių ir vakarėlių su draugais be alkoholio ar bent jau suktinės „žolės“ neįsivaizdavo. Būtent prie „žolės“ jis perėjo apsisprendęs nebevartoti alkoholio.
„Tuo metu mūsų kompanijoje būdavo taip: nesvarbu, ką, ką veiki, vartoji alkoholį: net jei „semkas“ kieme gliaudai, geri alų“, – pasakojo Simonas.
Jis iki šiol prisimena jausmą, kuris apėmė atsidūrus tarp kitokių žmonių jogos stovykloje. „Po kurio laiko aš net rūkyti nebeidavau. Man nebesinorėjo. Žiūrėjau ir stebėjausi: visi ten buvo linksmi, nevartodami nieko. Aš pamačiau, kad galima gyventi ir linksmintis kitaip“, – sakė vilnietis.
Ištverti be alkoholio ir kitų kvaišalų stovykloje, kur niekas nevartoja, lengva. Kur kas sunkiau sprendimo likti blaiviam laikytis už jos ribų.
„Iš Šventosios nusprendžiau važiuoti į po dviejų savaičių organizuojamą kitą jogos stovyklą Labanoro girioje. Bet prieš ją buvau viename iš senų draugų vakarėlių – „plote“. Pradžioje bandžiau sakyti, kad „ne, ne, ne, negeriu“. Bet paskui nutariau, kad šįkart gersiu tik degtinę. Tai ir buvo paskutinis kartas, kai vartojau alkoholį. Tada buvo 2009-ieji“, – sakė Simonas.
Po Labanoro jogos stovyklos jis ne tik negėrė, bet ir tapo vegetaru. Radikalus pokytis, kuris, anot Simono, didelių valios pastangų nepareikalavo, draugų buvo sutiktas, kaip galima tikėtis, nekaip.
Visi klausinėjo, ar man praplovė smegenis? Aš pats dar nelabai supratau, kodėl tai dariau. Bet negėriau. Niekas nekišo. Nori – ir atsilaikai. Tuo metu aš ten buvau vienintelis negeriantis, – prisiminė vaikinas.
„Visi klausinėjo, ar man praplovė smegenis? Aš pats dar nelabai supratau, kodėl tai dariau. Bet negėriau. Niekas nekišo. Nori – ir atsilaikai. Tuo metu aš ten buvau vienintelis negeriantis“, – prisiminė vaikinas.
Laikytis savo jam padėjo ir aplinkybės. Pasak Simono, blaiviomis akimis pamatytas draugų vakarėlis priminė chaosą:
„Kai tu esi girtas ir visame tame dalyvauji, viskas atrodo natūralu. Bet, kai matai iš šono, tai yra nemalonu.“
Tiesa, tuo metu jis dar rūkė tabaką ir „žolę“. Atsisveikinti su rūkymu visiškai jam pavyko dar po pusantrų metų. Per 2010-ųjų sutikimą jis rūkė paskutinį kartą.
„Būna, kad žmonės mesdami kankinasi, man taip nebuvo – pasakiau ir viskas“, – tikino Simonas.
Blaivaus jaunimo daugėja, renginių – taip pat
Kaip ir galima buvo tikėtis, išblaivėjus netrukus pradėjo keistis draugai. Su daugeliu tų, kurie gerdavo kartu, Simonas nebepalaiko ryšių jau penkerius šešerius metus.
Jų vietą užėmė nauji, Simono energiją nukreipę ten, kur ji gali skleistis įvairiausiu pavidalu – blaiviomis akcijomis, festivaliais, renginiais ir pan.
Kaip atsirado tie nauji draugai? „Iš stovyklų, sveikuoliai. Visi buvo panašaus amžiaus iš skirtingų miestų. Pirmasis renginys – „Joga Rave“. Aš jame dalyvavau ir su visais pradėjau bendrauti. Netrukus prisidėjau prie organizavimo – rengdavome kas mėnesį. Be to, keliskart per savaitę eidavome į jogą, paskui eidavome kažkur pasėdėti vakare, organizuodavome renginius. O galiausiai įkūrėme ir savo viešąją įstaigą – „Blaivios pramogos“, kurios vienas iš garsiausių renginių – festivalis „Varom“.
Metęs gerti Simonas atrado daug kitokių laisvalaikio leidimo būdų. Pavyzdžiui, jau minėtą keliavimą dviračiu, taip pat kopimą į kalnus.
Šią vasarą jis kartu su Lietuvos keliautojais įkopė į Gruzijoje esantį Kazbeko viršūnę (5047 m). Skrisdami ten per Stambulą išgyveno Atatiurko oro uosto šturmą – naktį, kai lietuviai laukė jungiamojo skrydžio, Turkijoje surengtas nepavykęs karinis perversmas.
Simonas neabejoja, kad surasti bendraminčių, kurie negeria, nėra sunku – Lietuvoje sąmoningai alkoholio atsisakančių žmonių (taip pat ir jaunų) kasmet daugėja.
„Jei trūksta palaikymo, siūlau susirasti bendraminčių – galite parašyti ir man per feisbuką. Arba dar geriau – ateiti į mūsų renginius. Vėl bus blaivus Naujų metų sutikimas – ruošiamės jam“, – kvietė jis. Patarimų, kaip atsisakyti priklausomybių, jis nedalina. Sako, jog kiekvienas turi rasti sau tinkamą variantą. Vis dėlto šiuo metu tai padaryti – idealus metas. Kadangi alternatyvių blaivių renginių skaičius auga. O jei nesinori būti tik dalyviu, visada galima savanoriauti: jogos stovyklos, blaivūs festivaliai ir kiti renginiai jūsų laukia.
