Rugsėjo 5 dieną Kauno Žaliakalnyje atidaryti katalikiški Šv. Klaros globos namai, kuriuose kapelionu dirba ir gyventojais rūpinasi pranciškonas br. Juozapas Marija Žukauskas OFM, baigęs dvasinio konsultavimo ir asistavimo studijas. Ta proga ir kalbamės su juo apie daugeliui nerimą keliančius klausimus.
– Broli Juozapai Marija, daugelis šeimų anksčiau ar vėliau susiduria su dilema – ką daryti su pasiligojusiu artimuoju – atiduoti į globos namus ar iki galo juo rūpintis patiems. Ar žmogaus atidavimas institucinei priežiūrai yra išdavystė ir egoizmas? Kokiais argumentais remiantis būtų galima priimti vienokį ar kitokį sprendimą?
Pagrindinis argumentas visada yra artimo meilė ir troškimas, kad mylimam žmogui būtų geriau.
– Manau, kad pagrindinis argumentas visada yra artimo meilė ir troškimas, kad mylimam žmogui būtų geriau. Tad jeigu įmanoma užtikrinti gerą ir kokybišką slaugą namuose, visada būčiau už tai, kad žmogus liktų su namiškiais.
Tačiau realybė yra tokia, kad amžiui didėjant daugėja ir ligų, o priežiūra tampa vis labiau specializuota, prireikia profesionalių slaugytojų, galinčių būti šalia visą laiką. Dažnai tampa per sudėtinga ir toliau slaugyti artimąjį namie, nes vienas iš sveikųjų šeimos narių turi nuolatos būti namuose, o šeimose dažniausiai abudu sutuoktiniai dirba. Kartais savo tėčiu ar mama turi rūpintis šeimos nesukūręs asmuo ir tai tampa ypač sudėtinga.
Grįžus pavargusiam po darbo dienos tampa sunku suskubti slaugyti, prausti, valgydinti ligonį. Ši pareiga pradeda varginti, namuose subjursta nuotaika. Tuo tarpu atidavus artimąjį gyventi į globos namus, darbo metu galima būti ramiam, kad juo yra pasirūpinta. Ateidami mylimo žmogaus aplankyti žmonės būna nepavargę, gali visą dėmesį skirti bendravimui, ko labiausiai ir reikia bet kokiam sergančiam žmogui.
Skatiname, kad žmogus būtų lankomas kaip galima dažniau, net kasdien. Tai gali tapti geru įpročiu grįžtant iš darbo kas vakarą nors pusvalandžiui užvažiuoti pabendrauti pas artimąjį. Bendravimas bus daug kokybiškesnis nei tuo atveju, kai sergantis artimasis būna visą dieną praleidęs vienas namuose nieko nematydamas, o parlėkę artimieji turi pulti jį prausti, tvarkyti.
Manau, kad slaugos namai gali būti didelė pagalba žmonėms, o pats ligonis vėlgi nesijaus kaltas, kad atima artimųjų laiką, kad yra našta...
Globos namuose apsigyvenęs artimasis galės bendrauti su savo amžiaus žmonėmis, dalintis mintimis apie savo laikmetį. Galų gale, jie tampa didelės šeimos dalimi, nes ir pas kitus gyventojus ateina lankytojai, jie susipažįsta su vieni kitų vaikais, anūkais. Jų dienos tampa užimtos, pilnos susitikimų, grupinės veiklos ir vienatvės tikrai sumažėja.
Globos namuose apsigyvenęs artimasis galės bendrauti su savo amžiaus žmonėmis, dalintis mintimis apie savo laikmetį.
– Daugelis senelių labai priešinasi jų atidavimui į globos namus ar slaugos ligonines, nes mato tai kaip mirties nuosprendį, siuntimą į kapus, apleidimą ir nedėkingumą. Kaip reikėtų kalbėtis su išsigandusiu artimuoju, ką jam pasakyti, kai planuojama jį perkelti gyventi į globos namus?
– Manau, kad neigiami globos ir slaugos namų įvaizdžiai ateina iš sovietmečio, kur viename kambaryje gyvendavo po penkis ar šešis žmones, o priežiūra būdavo tikrai ne kažin kokia.
Tačiau šiuo metu važiavimas gyventi į globos namus labiau primena keliavimą į sanatoriją. Bent jau Šv. Klaros globos namuose sukurta daugybė erdvių bendravimui, kur galima susirinkti švęsti net šeimos šventes, įrengta skaitykla, koplyčia. Globos namai tikrai labiau primena sanatoriją, kur senyvi tėvai gali ramiai ir oriai praleisti savo senatvę, dalyvauti rankdarbių būreliuose.
Galima pasiūlyti artimajam tiesiog pabandyti pagyventi globos namuose. Nebūtina išvežti ir nuteikti, kad čia jau visam laikui. Galima susitarti, kad pabandys pagyventi mėnesį ar du, o po to nuspręs. Galų gale, šeima gali pasiimti savo mylimą žmogų savaitgaliui. Tuo būdu darbo dienomis galėtų ramiai dirbti, o laisvalaikiu ir toliau būti su artimuoju. Tad pratinti galima po truputį.
Galima pasiūlyti artimajam tiesiog pabandyti pagyventi globos namuose. Nebūtina išvežti ir nuteikti, kad čia jau visam laikui.
Sergantys žmonės galės ir patys palyginti, ar jiems geriau gyventi namuose, kur darbo dienomis savo vaikų vis tiek nematydavo ir sėdėdavo vieni rymodami prie lango, ar globos namuose, kur dienos yra kupinos bendravimo, užimtumo. Jeigu vaikai ir anūkai nuolatos lankysis, seneliai nepajus atitrūkimo nuo artimųjų.
– Kokie yra gyvenimo globos namuose privalumai?
– Visų pirma, viskas daroma su meile. Žmonės, kurie ateina dirbti su tikėjimu, nedirba vien dėl uždarbio. Eilinis samdomas darbininkas padarys, kas jam priklauso pagal jo pareigų aprašą, o darbuotojas, ateinantis su mylinčia širdimi, dirbs visai kitaip. Jis tikrai neskaičiuos, kiek kartų nusišypsoti, kiek kartų palaikyti už rankos ar paklausti „kaip laikaisi“.
Bendras gyventojų užimtumas globos namuose vis dar kuriamas atsižvelgiant į žmonių pomėgius ir išsakytus pageidavimus. Socialinė darbuotoja rūpinasi užimtumu, siūlo skirtingo tipo rankdarbius, šokių terapiją (pritaikytą net sėdintiems neįgaliųjų vežimėlyje).
Kas savaitę, pvz., Šv. Klaros globos namuose, aukojamos Šv. Mišios, porą kartų per savaitę suteikiama dvasinių pokalbių galimybė.
– Daugeliui senyvo amžiaus žmonių labai sunku atsisveikinti su savo namais, kuriuose yra savita tvarka, jie žino, kur kas padėta, jaučiasi saugūs, dar gana savarankiški, gaminasi valgyti patys. Ar gyvenimas globos namuose gali atstoti namų jaukumą?
– Namai yra namai, tačiau sudaryta galimybė į globos namus atsivežti sau mielą namus primenantį daiktą, ar tai būtų spintelė, ar kėdutė, ar stalinė lempa. Tie, kurie dar pajėgūs vaikščioti, gali patys gamintis maistą virtuvėlėje, iškepti pyragą savo draugams ar giminaičiams. Tai nėra izoliuota aplinka, kur žmogus pririštas prie lovos.
Tie, kurie dar pajėgūs vaikščioti, gali patys gamintis maistą virtuvėlėje, iškepti pyragą savo draugams ar giminaičiams. Tai nėra izoliuota aplinka, kur žmogus pririštas prie lovos.
Žinoma, ateis ir tas laikas, kai žmogus galės tik gulėti, bet tada dar labiau reikės profesionalios medicininės priežiūros, kuri teikiama globos namuose. Slaugutės nuolatos varto žmogų ant šonų, kad nesusidarytų pragulos.
Galų gale ir dvasinis palydėjimas artėjant susitikimui su amžinybe tampa vis aktualesnis. Žmogus norom nenorom pradeda galvoti apie anapusybę ir yra pilni baimių. Dabar sensta ta visuomenės dalis, kuri užaugo tarybiniais laikais, kai Dievas buvo labai toli, ir kai kurie tik dabar Jį atranda. Manau, jog tikėjimas gali būti didelis atradimas senatvėje, kad mirtis nebūtų iškeliavimas į nežinią, bet į mylinčio Tėvo namus.
– Daugelis senyvo amžiaus žmonių yra pamaldūs ir prašo, kad artimieji pagal galimybes sekmadieniais juos vežiotų į šv. Mišias. Kartais tai gali tapti apsunkinimu daug dirbantiems ir pavargstantiems jų vaikams. Turbūt verta atsižvelgti į savo artimojo pamaldumą ir renkantis globos namus?
– Šv. Klaros globos namuose jau pradėjome aukoti Šv. Mišias. Kartu su seneliais jose dalyvavo ir jų vaikai, tad senjorai buvo labai patenkinti. Galimybė dalyvauti Eucharistijoje, ypač, kai žmogus jau sėdi neįgaliojo vežimėlyje, yra didelė dovana.
Atsimenu, kad dar gyvendamas Kretingoje pažinojau močiutę, kuri kiekvieną rytą ir vakarą ištikimai dalyvaudavo Šv. Mišiose. Vieną dieną ji atėjo apsiverkusi pasakyti, kad vaikai ją išsiveža į didelį miestą, kur niekas jos kasdien nevežios į bažnyčią, nes ji esą labai toli. Vaikai davė suprasti, kad nuveš močiutę į Šv. Mišias nebent per šventes.
Dėl to močiutė buvo labai nuliūdusi. Manau, kad jai ir panašių įsitikinimų senjorams krikščioniškuose globos namuose būtų net geriau nei vaikų namuose, kur jie netenka širdžiai brangios tikėjimo praktikos.
– Ko reikėtų nepamiršti ir neapleisti atidavus artimąjį gyventi į globos namus?
– Reikėtų nepamiršti žmogų lankyti, paminėti gimtadienius ir kitas svarbias sukaktis bei įvykius.
Tie tėvai, kurie slepia nuo savų vaikų senatvę, ligą ir mirtį, turėtų nesistebėti, kad, jiems pasenus, vaikai jų neslaugys. Gražus tėvų pavyzdys yra labai svarbi auklėjimo dalis.
Raginčiau vaikus, kurie atiduoda savo tėvus į globos namus, nusivežti ten ir anūkus, kad jie lankytų senelius ir matytų senatvę. O tie tėvai, kurie neveža savo vaikų ir slepia nuo jų senatvę, ligą ir mirtį, turėtų nesistebėti, kad jiems pasenus vaikai jų neslaugys. Gražus tėvų pavyzdys yra labai svarbi auklėjimo dalis.
Seneliams labai svarbu žinoti, kas vyksta jų vaikų gyvenime, tad jei neišeina atvažiuoti, reikėtų bent paskambinti ir papasakoti naujienas, kad ir kokios nereikšmingos jos atrodytų. Reikėtų paraginti net paauglius anūkus reguliariai užbėgti aplankyti senelių, kad ryšys su šeima išliktų.
