„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Būkime atidūs: kokie ženklai išduoda, kad žmogus galvoja apie savižudybę

Lietuva savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje, o šiuo metu yra netgi pirmajame penketuke pasaulyje. Per metus mūsų šalyje nusižudo 800–900 žmonių, tad 100 tūkst. gyventojų tenka 30,8 savižudybių. Tai net tris kartus didesnis rodiklis nei kitose Europos Sąjungos šalyse.
Vyras, liūdesys
Vyras, liūdesys / 123RF.com nuotr.

„Tokie mūsų genai“, „depresyvi tauta“, „per mažai saulės“, „kaltas skurdas“ – tokias galima išgirsti įvairiose diskusijose vardijamas savižudybių priežastis. Vis dėlto negalima sakyti, kad toks elgesys tipinis mūsų tautai, pavyzdžiui, tarpukariu Lietuvos savižudybių rodikliai buvo vieni mažiausių Europoje. Tai rodo, kad, nors dabartinis problemos mastas didelis, ją galima spręsti, ir vienas iš būdų – laiku pastebėti žmones, kuriems reikia pagalbos, ir jiems ją suteikti. Tikroji savižudybės priežastis dažniausiai būna žmogų apėmusi gili krizė, kurioje būdamas jis nebemato išeities. Apie tai, kaip pastebėti ženklus, kad žmogus gali mąstyti apie savižudybę ir yra rizikos zonoje, kalbamės su klinikine psichologe dr. Jurgita Rimkevičiene.

Asmeninio arch. nuotr./Klinikinė psichologė dr. Jurgita Rimkevičienė
Asmeninio arch. nuotr./Klinikinė psichologė dr. Jurgita Rimkevičienė

Savižudybė nenutinka „iš niekur nieko“

Dr. J.Rimkevičienės teigimu, išanalizavus 2016 m. Vilniaus miesto savižudybių atvejus, paaiškėjo, kad daugiau kaip 90% nusižudžiusių artimųjų mirtis būna labai netikėta. Tačiau jau vėliau, po netekties, pabandžius permąstyti įvykių eigą, trys ketvirtadaliai apklaustųjų prisiminė įvairius ženklus, kuriuos, žiūrint atgal, galima susieti su savižudybės grėsme, nors prieš įvykį tai padaryti buvo sunku. Anot psichologės, viena iš tokio nepastabumo priežasčių – mums tiesiog sunku prisileisti tokią mintį, kad toks dalykas gali nutikti mūsų artimiesiems. Be to, pats savižudybės procesas – mintys apie savižudybę, sudėtingos emocijos, planavimas, nebūtinai labai akivaizdžiai pasireiškia išoriškai. Tačiau pašnekovė įsitikinusi – nėra taip, kad savižudybė nutinka „iš niekur nieko“.

Viena iš mūsų nepastabumo priežasčių – mums tiesiog sunku prisileisti tokią mintį, kad toks dalykas gali nutikti mūsų artimiesiems.

J.Rimkevičienė savižudybės krizę palygino su pučiamo baliono sprogimu. „Įsivaizduokite, kad prieš šventę pučiate balionus – jei perpučiate per stipriai, jie sprogsta. Pats sprogimas tikrai būna netikėtas, įprastai net krūptelime, bet prieš sprogimą jau būna gerokai pripūsta oro ir balionas būna pritvinkęs. Taip yra ir su savižudybės krizėmis – pati krizė dažnai tvenkiasi kurį laiką, bet kažkas būna tas „paskutinis lašas“, po kurio žmogus pereina nuo minčių apie savižudybę prie veiksmų. Kas bus tas paskutinis lašas, iš anksto žinoti negalime, tad reaguoti svarbu anksčiau.“

Psichologė šioje situacijoje įžvelgia bent du sunkumus. „Viena vertus, emocinės krizės ženklus sunku susieti su mintimi, kad artimas žmogus gali nusižudyti, kad ženklai yra rimti. Mes visi girdime apie liūdną statistiką, bet viena yra žinoti abstrakčiai, kad taip gali nutikti kitiems kažkur toli, o visai kas kita suvokti, kad savižudybė gali įvykti ir mano aplinkoje, ir mano artimasis gali apie tai galvoti.

Kita vertus, dalis žmonių ilgesnį laiką turi su savižudybe susijusių sunkumų, prieš mirdami nuo savižudybės kelis kartus būna mėginę nusižudyti, kalba apie tai, gali turėti įvairių psichikos sutrikimų. Artimieji tuomet dažnai jaučiasi pavargę ir nežinantys, ko imtis, kaip padėti, pasijunta bejėgiai. Kartais atsiranda ir priešingos mintys, kad štai, iki šiol nieko nenutiko, tai ir toliau nieko nenutiks“, – aiškino didelę patirtį turinti klinikinė psichologė.

Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu laiku gauti kuo daugiau informacijos iš specialistų, kurie galėtų patarti žmogui, kaip elgtis ir kaip galima padėti, kai ta rizika sustiprėja. Juk tokiu atveju pagalbos reikia ne tik pačiam žmogui, galvojančiam apie savižudybę, bet ir artimiesiems, nes mėginti rūpintis tokiu žmogumi yra sudėtinga emociškai.

Iškilus įtarimui, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę, svarbu pasikalbėti ir išdrįsti paklausti tiesiai, pvz.: „Žinai, man neramu, todėl noriu paklausti, ar tu galvoji apie savižudybę?“

„Įsitraukimas į gydymosi procesą palengvina situaciją visoms pusėms, nes tuomet lengviau veikti kaip komandai. Toks komandinis darbas tikrai reikalauja pastangų iš visų pusių, tiek artimųjų, tiek specialistų, tiek paties žmogaus. Bet alternatyva – kankintis visiems atskirai ir mėginti gyventi išlaikant iliuziją, kad nieko grėsmingo nevyksta, paprastai kainuoja daugiau“, – nesislėpti nuo problemos ragino psichologė.

Kokie yra pagrindiniai rizikos ženklai?

Rizikos faktorių, besisiejančių su kiek didesne savižudybės rizika, mokslininkai priskaičiuoja ganėtinai daug. Tokie rizikos faktoriai gali būti tiek demografiniai, tiek susiję su tam tikromis žmogaus patirtimis, ligomis ar įvykiais. Tačiau jie dažniausiai naudingi galvojant apie prevencines programas platesniu, visuomenės mastu. Anot J.Rimkevičienės, norint išvengti savižudybių artimoje aplinkoje, prasmingiausia būtų kalbėti apie rizikos ženklus, rodančius, kad žmogus gali būti emocinėje krizėje ir jam gali reikėti pagalbos. Tokie ženklai gali būti matomi tarsi kvietimai prieiti ir pasidomėti daugiau, kas vyksta, dėl ko žmogus kenčia ir kokios pagalbos jam norėtųsi.

Psichologė įvardija pagrindinius rizikos ženklus ir suskirsto juos į jausmų, elgesio ir pasisakymų/minčių pokyčius.

Jausmai:

Liūdesys, prislėgta nuotaika;

Vienatvė/nereikalingumas;

Bejėgiškumas;

Neviltis;

Savęs kaltinimas/neapykanta;

Irzlumas/pyktis;

„Įstrigimas“, desperacija – žmogus jaučiasi tarsi spraudžiamas į kampą.

Pasisakymai/mintys:

Apie mirtį/išėjimą;

„Niekas nebesvarbu“;

„Visiems bus geriau“;

„Vis tiek nieko nebepakeisi“;

„Daugiau nebegaliu“.

Kai kurie elgesio pokyčiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nebūtinai susiję su liūdesiu, užtat žmonės juos rečiau susieja su savižudybės krize.

Elgesys:

Atsitraukia, nebebendrauja;

Apleidžia pomėgius, išvaizdą;

Valgymo ir miego įpročių pokyčiai gali būti į abi puses: žmogus staiga gali pradėti arba per daug valgyti ir miegoti, arba visiškai prarasti apetitą bei kentėti nuo nemigos.

Kada reikia pradėti nerimauti?

J.Rimkevičienė atkreipia dėmesį, kad kai kurie elgesio pokyčiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nebūtinai susiję su liūdesiu, užtat žmonės juos rečiau susieja su savižudybės krize. Tai gali būti pradėjimas piktnaudžiauti alkoholiu, atsiradusi agresija ar dirglumas, staiga atsiradęs rizikingas elgesys (pvz., rizikingas vairavimas, greičio viršijimas).

Specialistės teigimu, itin didelę grėsmę rodo įvairūs atsisveikinimo ženklai, pvz., jei žmogus išdalija daiktus, atiduoda senas skolas, staiga pradeda tvarkyti nebaigtus reikalus. Tai tarsi savotiškas jo atsisveikinimas.

Taip pat verčiantis susirūpinti ženklas turėtų būti ir staigus savijautos pokytis į itin gerą, nors, rodos, niekas neišsisprendė. Pavyzdžiui, žmogus, ilgą laiką buvęs prislėgtas, neramus, susirūpinęs, staiga pasidaro ramus, linksmas, net džiugus, nors rūpesčiai, kurie slėgė, staiga neišsisprendė, situacija nepasikeitė. Tai gali rodyti, jog žmogus priėmė sprendimą nusižudyti ir tai jam pačiam galimai sukėlė nusiraminimą.

Žinoma, anot pašnekovės, visi šie ženklai yra rizikos ženklai, o ne tiksli nuoroda, kad žmogus galvoja apie savižudybę. Psichologė neslepia: vienas didžiausių šios problemos sudėtingumų, kad nėra objektyvaus tyrimo, galinčio parodyti, jog žmogui yra iškilusi grėsmė. „Vienintelis būdas sužinoti, kad žmogus galvoja apie savižudybę ir situacija yra rimta – atpažinus rizikos ženklus mėginti su žmogumi kalbėtis, ir tik pats žmogus gali papasakoti, kas darosi jo galvoje. Deja, nors kartais mums atrodo, kad tiksliai žinome, ką galvoja mūsų artimieji, toks įsitikinimas dažnai pasirodo esąs klaidingas. Todėl, iškilus įtarimui, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę, svarbu pasikalbėti ir išdrįsti paklausti tiesiai, pvz.: „Žinai, man neramu, todėl noriu paklausti, ar tu galvoji apie savižudybę?“ – patarė J.Rimkevičienė.

Tačiau specialistė pabrėžia, kad nebūtinai apie savižudybę svarstantis žmogus rodys šiuos rizikos ženklus arba rodys juos visus. Todėl pastebėjus bendrai bet kokius elgesio pokyčius, sukeliančius keistą nuojautą, kad tai tam žmogui nebūdinga, vertėtų daugiau pasidomėti, kas darosi jo gyvenime, jog jis taip pasikeitė. Nebūtina kaskart iš karto nerimastingai prisistatyti su klausimu „ar negalvoji apie savižudybę“, bet galima tiesiog prieiti ir pasidomėti, paklausti ir pamėginti suprasti, kas gi vyksta.

Žmogus, išgyvenantis sunkumus, dažnai jaučia ir baimę būti pasmerktas, nesuprastas, atstumtas. Tad jam gyvybiškai reikia artimųjų žingsnio, parodančio, kad jie yra pasirengę išklausyti ir su jais galima pasikalbėti net ir pačiomis sunkiausiomis temomis.

„Jei mums kyla kažkokia keista nuojauta, kad čia kažkas ne taip, kad žmogus pasikeitė, tai jau pakankama priežastis pasikalbėti, pasidomėti, kas dedasi to žmogaus gyvenime, kokie sunkumai prislėgė. Kartais būna sunku prieiti, pakalbėti, jei atrodo, jog žmogus atstumia, užsiskleidžia, nebendrauja, gali kilti minčių, kad jam gal ir nereikia to bendravimo, gal pyksta, gal kas nutiko. Taip gali būti, visa bėda, kad nepaklausę nesužinosime. Retai būna, kad žmogus ateina ir pats pradeda pasakoti, kad va, man blogai, galvoju apie savižudybę“, – sako klinikinė psichologė.

Anot jos, prašnekinti žmogų reikia pastabumo ir aktyvumo. Žmogus, išgyvenantis sunkumus, dažnai jaučia ir baimę būti pasmerktas, nesuprastas, atstumtas. Tad jam gyvybiškai reikia artimųjų žingsnio, parodančio, kad jie yra pasirengę išklausyti ir su jais galima pasikalbėti net ir pačiomis sunkiausiomis temomis.

Labai svarbu paklausti tiesiai

Žodis „depresija“ gana dažnai skamba mūsų kasdienybėje. Kartais taip pavadiname ilgiau užsitęsusią blogą nuotaiką ir liūdesį ar nerimą dėl ateities. Nors depresija ir kiti psichikos sutrikimai gali prisidėti prie savižudybės grėsmės ir juos labai svarbu gydyti, tačiau veiksnių, nulemiančių žmogaus pasirinkimą negyventi, yra daug daugiau.

„Ne visi nusižudę asmenys sirgo depresija ir ne visi, kurie serga depresija, nusižudo. Visgi savižudybė yra veiksmas, ne psichikos sutrikimas. Jei susikoncentruotumėme tik į tam tikras psichikos ligas, būtų pavojinga pražiopsoti žmones, kurie minčių apie savižudybę turi ištikus tam tikroms gyvenimo krizėms ir sunkumams. Taip pat žmonėms, svarstantiems savižudybę, net jei jie ir turi psichikos sutrikimą, šalia šios ligos gydymo būtina ir specifiškai į savižudybės grėsmę nukreipta psichologinė pagalba“, – akcentavo klinikinė psichologė.

Idealios akimirkos tokiems pokalbiams nėra. „Dažnai kyla klausimas, ar galima kalbėtis apie tai telefonu. Mano atsakymas – jei nėra kitos išeities, pokalbis telefonu yra geriau nei nesikalbėjimas.

Tačiau kaip žinoti, kad draugo ar kito artimojo ištartas „man depresija“ nėra tik blogos nuotaikos apibūdinimas? Patikrinti tai galima tik vienu būdu – paklausus tiesiai. Ir nors mums dažnai būna baisu tiesiai ir atvirai klausti apie žmogaus būseną ir ar jis negalvoja apie savižudybę, J.Rimkevičienė įsitikinusi – mitas, kad šis tiesus klausimas gali paskatinti žmogų nusižudyti ar „pasėti“ tą mintį galvoje.

„Juk klausdami „ar būna taip, kad pagalvoji apie savižudybę?“, nesiūlome būdų, neperšame tos minties, tik mėginame suprasti, kaip žmogui iš tiesų yra. Tiesus klausimas yra svarbus, nes parodome, jog nebijome kalbėtis tokiomis temomis, rūpinamės. Žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, uždavus šį klausimą tarsi palengvėja, nukrinta paslapties slėgimas. Jei žmogus negalvoja apie savižudybę, jis taip ir pasakys, ir mes galėsime nurimti“, – sako pašnekovė.

Specialistė mano, kad dalis žmonių, uždavę tiesų klausimą apie savižudybę, bijo pasijusti nepatogiai, jei staiga pasirodys suklydę. Tačiau klausdami mes pripažįstam, jog tikrai nežinom, ką žmogus galvoja. „Galima tiesiog atvirai pasakyti: „džiaugiuosi, kad šiuo metu taip nėra“ ir grįžti prie pokalbio apie žmogaus sunkumus, nes, matyt, kažkas jo gyvenime vyksta, dėl ko jam yra sunku. Taip parodysim, kad jis mums rūpi ir nėra savo situacijoje vienas, o gali tikėtis pagalbos“, – patarė J.Rimkevičienė.

Pašnekovė pabrėžia, kad idealios akimirkos tokiems pokalbiams nėra. „Dažnai kyla klausimas, ar galima kalbėtis apie tai telefonu. Mano atsakymas – jei nėra kitos išeities, pokalbis telefonu yra geriau nei nesikalbėjimas.“

Psichologė pirmiausia pataria pradėti nuo įvardijimo, kokius pokyčius pastebime, pvz.: „Žinai, matau, kad tu paskutiniu metu liūdnas. Kas nutiko?“ Tuomet visgi būtina tiesiai paklausti, ar žmogus galvoja apie savižudybę. Ne kažkaip užmaskuotai, „per aplinkui“, pvz., „Ar tik negalvoji pasidaryti ką nors blogo?“, bet tiesiai: „Ar būna, kad galvoji apie savižudybę?“ Nes tik tiesiai paklausę galime gauti tiesų atsakymą ir drauge parodom, kad esam pasiruošę tiesiai, ramiai ir nesmerkdami kalbėtis savižudybės tema. O tai itin svarbu tam, kad žmogus galėtų atsiverti.

Šalia noro mirti visada galime matyti ir kitą pusę – norą gyventi, ieškoti pagalbos. Tai specialistai vadina ambivalencija: šalia savižudybės matymo kaip išeities yra ir noras gyventi, tik kitaip.

„Jei paaiškėtų, kad žmogus galvoja apie savižudybę, tuomet tikrai svarbu, kiek galite išklausyti žmogų, pamėginti suprasti situaciją, parodyti, kad tai jums labai rūpi. Yra keletas dalykų, kurių geriau nesakyti žmogui, svarstančiam apie savižudybę, pavyzdžiui: „Tai praeis“, „Visas gyvenimas prieš akis“, „Bet gi tu viską turi“. Tai gali skambėti kaip situacijos rimtumo nuvertinimas“, – perspėja specialistė.

Galiausiai labai svarbu kartu paieškoti, kur būtų galima kreiptis pagalbos. „Čia svarbu nežadėti, kad saugosite paslaptį ar išspręsite visas žmogaus problemas, nes tai nerealistiška: paprastai tokiais atvejais yra reikalinga specialistų pagalba. Galite pasiūlyti kartu su žmogumi nueiti pas psichologą, kitą specialistą, pabūti kartu, padėti papasakoti apie situaciją. Pačiam žmogui neretai būna sunku vienam ieškoti pagalbos, bet dviese daug paprasčiau. Ir nors ne visur Lietuvoje pagalba vienodai prieinama, ją gali būti sunkiau rasti regionuose, tačiau visada galima kreiptis į psichikos sveikatos centrus, nevyriausybines organizacijas. Gali būti, kad teks kreiptis į keletą specialistų, kol žmogus ras sau tinkamą, tad čia irgi svarbus artimųjų padrąsinimas nenuleisti rankų“, – patarė J.Rimkevičienė.

Šalia noro mirti visada yra noras gyventi

Psichologės teigimu, klaidinga būtų manyti, kad šie rizikos ženklai yra siunčiami specialiai. Greičiau jie tiesiog pasimato. „Juk, pavyzdžiui, jei mums stipriai suskausta, mes savaime riktelime. Taip ir savižudybės krizės ženklai tikrai nereiškia, kad yra siunčiami tikslingai ir labai apgalvotai, jie dažnai atsiranda kaip kančios išraiška. Kartais žmonės tikrai gan stipriai mėgina slėpti savo mintis apie savižudybę, išgyvena stiprią gėdą ir baimę, kad kiti sužinos, priima tai kaip savo silpnumo ženklą. Vis tik šalia noro mirti visada galime matyti ir kitą pusę – norą gyventi, ieškoti pagalbos. Tai specialistai vadina ambivalencija: šalia savižudybės matymo kaip išeities yra ir noras gyventi, tik kitaip. Savižudybė nėra trokštama kaip kažkoks gėris savaime – sudėtingose situacijose norima tiesiog nutraukti kančią, ištrūkti iš nepakeliamos padėties, nevilties ir bejėgiškumo“, – atskleidžia specialistė.

Būtent dėl šios ambivalencijos, net ir išgyvendamas kančią bei svarstydamas savižudybės galimybę, žmogus stipriau ar silpniau dvejoja. Todėl kartais gali pamėginti ieškoti pagalbos ir aplinkiniams užsiminti, kaip jam sunku. Pašnekovė siūlo rizikos ženklus visada laikyti kaip kvietimus prieiti ir pamėginti padėti. Gali būti, kad pačiam žmogui sunku įsivardyti, kokios pagalbos jam reikėtų, ar jei žmogus neturi pagarbios ir padedančios pagalbos patirties, jis jos net nenori ieškoti.

„Nemanau, kad galime ką nors priversti gyventi per prievartą. Bet pasidomėti, kodėl žmogus kenčia, pamėginti pasiūlyti pagalbą ir kartu paieškoti būdų, kad gyvenimas atrodytų labiau vertas gyventi, tikrai galime“, – būti neabejingiems artimui kvietė J.Rimkevičienė.

TAIP PAT SKAITYKITE: Savižudybė – ne išeitis: kalbėkite neužsičiaupdami tol, kol atrasite „klausančią ausį“

Kur galima kreiptis:

Pagalbos galimybės gyvai

Poliklinikos psichikos sveikatos centras (PSC)

Psichologo, psichiatro konsultacijos.

Siuntimas nereikalingas.

Reikia registruotis konsultacijoms (išskyrus būtinąją pagalbą)

PSC adresai:

http://www.vpsc.lt/images/PSC_2017.pdf

Regiono pedagoginė – psichologinė tarnyba (PPT)

Psichologo konsultacijos vaikams

Būtina išankstinė registracija

PPT adresai

http://www.sppc.lt/index.php?645720497

Krizių įveikimo centras

Skubi anoniminė psichologinė pagalba.

Pirma konsultacija (atvykus, Skype) – nemokama

I–V 16–20 VI 12–16

tel. 864051555

Antakalnio g. 97

www.krizesiveikimas.lt

Asociacija „Artimiems“

pagalba nusižudžiusiųjų artimiesiems

Savitarpio pagalbos grupės. Internetinėje svetainėje pateikiama naudinga informacija nusižudžiusiųjų asmenų artimiesiems

ww.artimiems.lt

laukiam@artimiems.lt

Pagalba telefonu ir internetu

Vaikų linija

11.00–23.00 kasdien

Emocinė parama telefonu ir internetu vaikams ir paaugliams

116 111

www.vaikulinija.lt

Jaunimo linija

I–VII, visą parą

Emocinė parama telefonu ir internetu

8 800 28888

www.jaunimolinija.lt/laiskai

Vilties linija

I–VII, visą parą

Emocinė parama telefonu ir internetu suaugusiems

116 123

www.jaunimolinija.lt/pokalbiai-internetu

Pagalbos moterims linija

I–VII, visą parą

Emocinė parama telefonu ir internetu moterims

8 800 66366

pagalba@moteriai.lt

Psichologinė pagalba emigrantams

Psichologinės konsultacijos

internetu emigrantams. Daugiau informacijos www.psyvirtual.lt

psyvirtual@psyvirtual.lt

Pagalbos sau programos

Mobili emocinės savipagalbos programėlė „Pagalba Sau“

https://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/visuomenes-sveikatos-prieziura/psichikos-sveikatos-stiprinimas/pagalba-sau

BADI (streso valdymas)

www.badi.lt

„Geros nuotaikos link“ (jaunimui)

http://www.sveikatostinklas.lt/savipagalba/psichikos-sveikata/gera-nuotaika/01/01

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“