Po didinamuoju stiklu – plastikas
Tai, kad produktų kokybei didelę įtaką daro pakuotės ir jų medžiagos, neabejoja Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Cheminių tyrimų skyriaus Ne maisto medžiagų ir gaminių tyrimų poskyrio vedėja Dalia Uksienė. Jos teigimu, šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas plastiko gaminiams, mat būtent iš jų išsiskiria daugiausia cheminių medžiagų.
„Tinkamos pakuotės parinkimas maisto produktams pakuoti nėra tik retorinis klausimas. Juk į plastiko sudėtį įeina ne tik bazinis polimeras, bet ir mažos molekulinės masės medžiagos: monomerai, iniciatoriai, stabilizatoriai bei tiksliniai priedai plastifikatoriai, užpildai, dažikliai.
Pasitaiko atvejų, kai turguose plastikiniai gaminiai dažnai atsivežami nedideliais kiekiais, todėl jų kokybė gali būti neaiški.
Maistui ilgai liečiantis su pakuote, minėtos medžiagos patenka į maistą, o kartu ir organizmą. Blogiausia tai, kad jos kaupiasi gyvuosiuose organizmuose, yra toksiškos ir patvarios, ardo endokrininę sistemą, gali sukelti kepenų, inkstų ligas.
Pavyzdžiui, mechaninės dalelės lengviau pasišalina, o štai, ilgai naudojant nekokybiškas pakuotes, tirpi medžiaga gali įsiskverbti į kraują ir organus“, – aiškina chemikė ir priduria, kad kol kas neįmanoma sukurti pakuočių, neišskiriančių jokių cheminių junginių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kokią žalą plastikas daro organizmui
Vokiška kokybė ne visada aukščiausia
Tačiau, kad vartotojų sveikata būtų kiek įmanoma apsaugota, Europos Parlamento ir Tarybos, Europos Komisijos bei Lietuvos higienos normos reglamentuose nustatytos leistinos migruojančių medžiagų ribinės vertės, t. y. nustatytas toks medžiagų kiekis, kuris nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ar nepriimtinai nepakeistų maisto sudėties arba skonio, kvapo savybių.
„Mūsų laboratorija gaminius vertina gana griežtai. Reglamente nurodyta, kad pakuotė neturi keisti skonio ir kvapo savybių, tad jeigu ji keičia, konstatuojame, kad tai netinkamas naudoti produktas.
Tačiau esu mačiusi ne vieną ES šalių protokolą, kuriame pakuotė turėjo svarios įtakos maisto pokyčiui, tačiau tai buvo traktuojama kaip norma. Pavyzdžiui, Vokietijoje ištirta pakuotė buvo traktuojama kaip saugi, nepaisant to, kad ji stipriai pakeičia maisto produkto skonį. Lietuvoje tai nebūtų leidžiama.
Vis dėlto kiekviena valstybė gali turėti savo teisės aktus ir jais vadovautis, jeigu jie neprieštarauja bendroms ES nuostatoms, nes šiuo metu nėra bendros tyrimų metodikos“, – tvirtina D.Uksienė.
Tam, kad vartotojams į rankas patektų tik saugios pakuotės, dirba gamintojų darbą kontroliuojančios įstaigos, laboratorijos ištiria, ar gaminiai yra saugūs naudoti. Tačiau D.Uksienė pastebi, jog pasitaiko atvejų, kai turguose plastikiniai gaminiai dažnai atsivežami nedideliais kiekiais, todėl jų kokybė gali būti neaiški. Pasak specialistės, jie gali būti nepatikrinti, neturintys reikiamų dokumentų.
Naudoti tik pagal paskirtį
Esame taupi tauta, todėl dažnai panaudotų pakuočių neišmetame perdirbti, o buityje išradingai jas pritaikome toliau naudoti. Antai į margarino indelį įsidedame karštus pietus ar supilame karštą šaltieną, į plastikinius butelius pilame sultis ir pan. Tačiau D.Uksienė įspėja, kad net ir saugios pakuotės gali virsti nesaugiomis, jeigu jas naudosime ne pagal paskirtį.
Saugiausia maistui naudoti HDPE, LDPE ir PP plastikus, mat paprastai į juos nededama kenksmingų priedų.
„Pavyzdžiui, nusipirkus vandeniui skirtą kibirą, jo nereikėtų naudoti ne pagal paskirtį. Daug kas mano, kad jeigu tai gera talpykla vandeniui, tai ten galima sultis susipilti, uogas susiberti, raugintus kopūstus užraugti. Tačiau pridėtinių plastiko medžiagų išskyrimas skirtingas, kai jis liečiasi su vandeniu, rūgščiu ar alkoholio turinčiu skysčiu, todėl reikėtų atkreipti dėmesį į specialiąsias instrukcijas (jeigu jos yra).
Pavyzdžiui, jeigu rašoma, kad pakuotė skirta tiesioginiam sąlyčiui su kambario ar žemesnės temperatūros maisto produktais, nereikėtų dėti karštų maisto produktų ar šildyti mikrobangų krosnelėje“, – įspėja D.Uksienė.
Pasak specialistės, visi plastiko gaminiai turi atskirą ženklinimą. Jis parodo plastiko gaminių kilmę, o kartu ir naudojimo paskirtį, kurios keisti nerekomenduotina:
- PET, arba PETE – polietileno tereftalatas. Šį ženklinimą dažniausiai matome ant gaiviųjų gėrimų, vandens, sulčių, margarino pakuočių. Jų nerekomenduojama naudoti pakartotinai ar į jas pilti karštų gėrimų ar maisto produktų, nes plastikas sensta ir ilgainiui pradeda išskirti toksinus, sunkiuosius metalus. PET, arba PETE, pakuotės turi galiojimo laiką – 1 metai. Vėliau iš plastikų medžiagų migracija į maisto produktus didėja.
- HDP, arba HDPE – didelio tankio polietilenas. Nepermatoma pieno, vandens pakuotė.
- PVC, arba 3V – polivinilchloridas. Iš jo dažnai gaminama pakavimo plėvelė, aliejaus buteliai. Polivinilchloridas netinkamas naudoti esant sąlyčiui su karštais ir riebiais maisto produktais, nes aukštoje temperatūroje didėja kenksmingų medžiagų migracija, pavyzdžiui, ftalatų, sunkiųjų metalų.
- LDPE – mažo tankio polietilenas. Gaminama dauguma plėvelių maistui pakuoti, maišeliai, buteliai.
- PP – polipropilenas. Sriubų, sultinių, sirupų, jogurtų pakuotė, tamsinta pakuotė, buteliukai kūdikiams.
- PS – polistirenas. Šis plastikas naudojamas vienkartiniams puodeliams, indams išsinešti, plastikiniams stalo įrankiams, kiaušinių dėžutėms gaminti. D.Uksienė įspėja, kad polistirenas netinkamas plastikas karštam maistui laikyti, mat iš polistireno gali išsiskirti stirenas, kuris neigiamai veikia smegenis ir nervų sistemą.
- Kiti (OTHER) dažniausiai yra polikarbonatas, iš kurio gali išsiskirti bisfenolis A, t. y. medžiaga, imituojanti žmogaus organizmo gaminamo hormono estrogeno veiklą ir iškreipianti į įvairius organus siunčiamą gyvybiškai svarbią informaciją. Jis skatina vėžio atsiradimą, įrodyta, kad gali sukelti įvairius genetinius pakitimus, „klaidas“ chromosomų grandinėje, sukeliančias persileidimus.
- Pasak D.Uksienės, bisfenolio normos yra griežtai mažinamos, o dabartinis medžiagų migracijos kiekis leistinas, nedarantis poveikio sveikatai.
Iš polikarbonato gaminami buteliukai kūdikių maistui, didelės talpos plastikiniai buteliai. Pastebėjus ženklą „be BPA“, atkreiptinas dėmesys, kad pakuotė pagaminta be bisfenolio A.
Pasak NVSPL specialistės D.Uksienės, saugiausia maistui naudoti HDPE, LDPE ir PP plastikus, mat paprastai į juos nededama kenksmingų priedų, o deginant susidaro mažiau dioksinų, jie lengviau perdirbami.
TAIP PAT SKAITYKITE: Viskas vienoje vietoje: 10 tekstų apie vėžį
Keramika, stiklas ar popierius?
D.Uksienė akcentuoja, kad keramikos gaminiai gana saugūs, tačiau juos naudojant būtina atkreipti dėmesį ar jie skirti maistui, ar kaip dekoracija.
„Jeigu tai suvenyrinis puodelis ar lėkštutė, jiems nekeliami tokie pat aukšti reikalavimai, kaip tiems, kurie liečiasi su maistu. Kitaip tariant, gaminių, skirtų liestis su maistu, dažai, dekoras yra patikrinti ir saugūs, o dekoracijai skirtų daiktų geriau nenaudoti“, – pataria specialistė ir priduria, kad šiuo metu iš keramikos gana dažnai nustatoma švino ir kadmio migracija. Jos teigimu, maistui geriausiai tinka glazūruota keramika.
Kaip vieną ekologiškiausių medžiagų žmonės nuo seno maistui pakuoti naudojo popierių. Tačiau specialistė ragina neapsigauti, nes ne bet koks popierius tam tinkamas.
„Gaminant popierių taip pat panaudojama nemažai chemijos, tad jeigu jis nėra skirtas maistui pakuoti (pavyzdžiui, laikraštis ar spalvotas popierius), geriau jo nenaudoti, o pirkti tą, kurio paskirtis būtent tokia“, – pataria D.Uksienė.
Kaip pačią geriausią medžiagą maistui laikyti specialistė išskiria stiklą, mat tai pati inertiškiausia medžiaga, apsauganti maistą nuo aplinkos poveikio, be to, stiklas maisto produktams nesuteikia neigiamų savybių.
