Aišku, ligų spektras buvo gerokai mažesnis, nes natūralioji atranka savo darbą dirbo atsakingai, su dideliu entuziazmu bei polėkiu (ne taip, kaip kai kurie aplinkosaugininkų kadrai).
Didžiausią dalį patologijos sudarė įvairios infekcijos ir traumos, o vėžių buvo mažai. Ir tai, mano kuklia nuomone, ne tiek stebuklingos mitybos, kaip teigia Claytonas [1], kiek vidutinės gyvenimo trukmės nuopelnas – sulaukti keturiasdešimties anuomet buvo puiku [2, 3].
Tais žvakių ir balanų laikais mirdavo kas ketvirtas kūdikis nesulaukęs metų (26,9%) ir maždaug pusė nesulaukę pilnametystės (46,2%) [4].
Dabar šis rodiklis sukasi apie 0,2–0,3% [5]. Kadangi vaikai krisdavo kaip lapai rudenį, vienintelis būdas užtikrinti giminės tęstinumą buvo gimdyti daugiau, nežiūrint to, kad kas aštunta moteris mirdavo gimdymo metu arba dėl su gimdymu susijusių komplikacijų [4].
Frakuoti gydytojai vešliais bakenbardais tegalėjo skėsčioti rankomis prie tuberkulioze ar sifiliu sergančio ligonio lovos, nes visas gydymas apsiribojo prie namo nurautų žolių nuovirais, kraujo nuleidimu ir pūvančių granuliomų nusėtų galūnių amputacijomis.
Žinant, kad anesteziologija dar nebuvo gimusi, tai operacijas atlikdavo be nuskausminimo. Tiesiog nugirdydavo ligonį iki sąmonės netekimo arba apsvaigindavo opijumi, įduodavo į dantis medinį pagaliuką ir pirmyn.
Pavyzdžiui, koją virš kelio nupjaudavo per 2–3 minutes, o aš terliojuosi beveik valandą.
Žaidimams laiko nebuvo, todėl dirbti reikėjo greitai. Pavyzdžiui, koją virš kelio nupjaudavo per 2–3 minutes, o aš terliojuosi beveik valandą. Dėl skausminio šoko ir žaizdų infekcijų didelė dalis pacientų nuo operacinio stalo iškeliaudavo tiesiai pas Abraomą. Špitolės buvo perpildytos, o ir vietą gaudavo tik tie, kurie iškart susimokėdavo už savo laidotuves.
Galbūt to meto medicina ir būtų pajudėjusi kiek toliau nei per sprindį nuo Antikos laikų, jei ne kvailų analfabetų su fakelais gauja, kurie patirdavo ekstazę verdami ant iešmo ir skrudindami žmogieną. Kelis šimtus metų buvo deginamas progresas, inovacijos ir tiesiog idėjos. Medicinai verkiant reikėjo crazy idėjų.
Pirmoji vakcina
XVIII amžiuje po Europą klaidžiojo neįnoringa raupų giltinė, kuri šienaudavo po 400 000 gyvybių kasmet, neatsižvelgdama nei į lytį, nei į amžių, nei į socialinį sluoksnį. Prieš raupus buvo lygūs visi, ir tuo metu tai buvo pagrindinė mirties priežastis.
Tikimybė, kad ši infekcinė užkrečiama liga, kuriai būdingi gausūs pūlingi odos ir gleivinių bėrimai, ramiai praeis pro šalį, buvo pernelyg maža. Vaisingais metais raupais susirgdavo 10–20% žmonių. Nors ir buvo žinoma, kad infekciją platina sergantieji, tačiau kaip ją gydyti, nebuvo žalio supratimo. Jei lažybų kontoros būtų galėjusios priimti statymus, ar ligonis užsikrėtęs raupais liks gyvas, koeficientas būtų 1:5, o susirgus kūdikiui – 4:1. Ir vis dėlto tiems, kuriems pavykdavo išgyventi, įgydavo ne tik imunitetą visam likusiam gyvenimui, bet ir bjaurius randus, o trečdalis gaudavo papildomą „bonusą“ – aklumą [6].
Reikėjo beprotiškos 2 in 1 idėjos – kaip įgyti imunitetą ir iki to nepakratyti kojų.
Reikėjo beprotiškos 2 in 1 idėjos – kaip įgyti imunitetą ir iki to nepakratyti kojų. Anglų gydytojas ir mokslininkas Edwardas Jenneris buvo girdėjęs girtų kaimiečių pasakojimų, neva, jei žmogus perserga karvių raupais (panašia, bet gerokai lengvesne liga), tai įgyja atsparumą ir taškuotajam monstrui – raupams.
Jis užsimojo patvirtinti šią hipotezę eksperimentu. 1796-ųjų pavasarį Jenneris paėmė šviežių pūlių iš karvių raupais sergančios melžėjos Sarah Nelmes rankos ir suleido juos aštuonerių metų berniukui Jamesui Phippsui. Berniukas susirgo karvių raupais ir greitai pasveiko.
Po dviejų mėnesių Jenneris tą patį vaiką pabandė užkrėsti tikraisiais raupais, bet šis ligai nepasidavė – tai ir reikėjo įrodyti. Mokslininkas atliko dar keletą analogiškų sėkmingų bandymų, o rezultatus bei pačią procedūrą detaliai aprašė savo knygoje, kuri tapo to meto bestseleriu [7].
Taip gimė pirmoji vakcina (vacca lot. karvė), o kartu su ja ir antivakseriai. Jie aiškino, kad suleidus karvės pūlių efektas bus toks, kaip ir atsigėrus iš teliuko pėdos – išdygs ragai, uodega, kanopos ir žmogus ims bliauti kaip nemelžta karvė. Nepaisant to, kad pirmoji vakcina nebuvo tobula, nebuvo itin saugi, nebuvo etiška – ją imta naudoti vis plačiau, nes jos efektyvumas buvo akivaizdus.
Įvyko lūžis – raupai, kurie anksčiau išguldydavo ištisus miestus, kaip diklofosas muses, ėmė trauktis. Skiepai padėjo išnaikinti vieną baisiausių ligų.
Paskutinis raupų atvejis pasaulyje registruotas 1979 metais.
Ciniškas chirurgas – populiarus socialinių tinklų personažas, tinklaraštininkas, rašantis aštriomis, aktualiomis temomis apie mediciną.
Straipsnyje panaudoti šaltiniai:
2. https://jech.bmj.com/content/jech/72/5/404/F1.large.jpg?width=800&height=600&carousel=1
4. https://ourworldindata.org/child-mortality#historical-estimates-of-mortality
5. http://hi.lt/php/dm1.php?dat_file=dem1.txt
