Pašnekovė sako, kad emocinis raštingumas gali būti vystomas ir ugdomas, o šiandien prie besikeičiančio visuomenės emocinio raštingumo stipriai prisideda ir švietimas apie tai.
– Sakoma, kad pasaulis priklauso gebantiems valdyti savo emocijas? Ar tai tiesa?
– Tiesa. Nerasime gyvenime nė vienos srities (tiek profesiniame, tiek ir asmeniniame), kur emocijų priėmimas ir iškomunikavimas nebūtų svarbus. Emocijos daro poveikį daugeliui mūsų gyvenimo sričių.
Asmeniškai man labiau rūpi, kaip mes tą supratimą apie emocijas įveikliname kasdieniame gyvenime. Pirmieji tuo susirūpino verslo įmonių atstovai ir mokslininkai.
Jie atkreipė dėmesį į tai, kad, atrodytų, vienodą išsilavinimą įgiję asmenys gyvenime sulaukia skirtingos sėkmės. Ėmus detaliau tyrinėti, paaiškėjo, kad didelė reikšmė tenka tam, kaip vaikai buvo ugdyti dar iki mokyklos. Tai yra, ar buvo sudarytos sąlygos emociniam jų gebėjimų ugdymui, ar ne.
Nepamirškime, kad vaikai socialinius ir emocinius įgūdžius natūraliai perima iš savo tėvų, bet, jei šeimoje trūksta emocinio raštingumo, vaikams gali būti sudėtinga tvarkytis su savo emocijomis. Bet svarbu žinoti, kad emocinis raštingumas gali būti vystomas ir ugdomas visą gyvenimą. Šiandien prie to labai stipriai Lietuvoje prisideda švietimas.
– Ar galėtumėte visiems suprantamai apibrėžti, kas yra emocinis raštingumas?
– Visos emocijos mums yra informacijos šaltiniai: taigi svarbu tai, kaip žmogus geba jas valdyti, kokius tikslus sau kelia, ką nori pasiekti. Galima suskirstyti emocinį raštingumą į du didelius blokus: santykis su savimi ir santykis su kitais.
Santykiui su savimi priskirtume visų pirma gebėjimą atpažinti tam tikras savo emocines būsenas, dirgiklius (iš ko ta emocija yra kilusi), įsivardyti patiriamą emociją ir mokėjimą su ta emocija gyventi, t.y. kaip ją valdyti. Pavyzdžiui, prieš reaguojant stabtelėti, padaryti pauzę.
Taip pat svarbu išmokti pasitikėti savimi, žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, gebėti išsikelti tikslus ir jų siekti.
Emociniam raštingumui priskiriamos savybės, kaip gebėjimas išsikelti tikslus ir jų siekti.
Santykiams su kitais svarbus empatiškumas, įvairovės priėmimas, atsisakymas neigti kito žmogaus emocijas arba norėti jas pataisyti. Emociniams raštingumui taip pat priskiriamas gebėjimas kurti ir išlaikyti santykius, konfliktų sprendimai, tarpininkavimai juose, gebėjimas pasakyti ne, veikti įvairiose grupėse.
Emocinis intelektas yra neatsiejama ugdymo dalis.
Kai kalbame švietimą, įsijungia dar vienas įgūdžių blokas – atsakingas sprendimų priėmimas. Visos išvardytos emociniam raštingumui priskiriamos savybės yra būtinos tam, kad žmogus gebėtų priimti atsakingus sprendimus, įvertindamas pasekmes ir prisiimdamas atsakomybes.
Tai yra ypač svarbu, kai kalbame apie kasdienius sprendimus, ypač kai reikia rinktis. Pavyzdžiui, tyčiotis ar ne, vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar ne, rūpintis sveikata ar ne.
Visi šie ir kiti gyvenimui svarbūs, socialiniai ir emociniai gebėjimai gali būti nuosekliai ugdomi.
– O kas, jei vaiko aplinkoje nebuvo tinkamų pavyzdžių ir jam nesusiformavo socialiniai emociniai įgūdžiai?
– Tyrėjai patvirtina, jeigu artimiausioje augimo aplinkoje nepavyksta išsiugdyti emocinio raštingumo, šį trūkumą sėkmingai gali kompensuoti pedagogai.
Mokyklos yra motyvuotos ugdyti socialinius ir emocinius mokinių įgūdžius, nes jie svarbūs kuriant saugią ir palankią mokymo(si) aplinką, gerina santykius tarp mokinių ir mokytojų, didina mokinių motyvaciją mokytis, tad prisideda prie mokinių mokymosi pasiekimų gerinimo ir, apskritai, daugelio su prevencija susijusių iššūkių sprendimu.
– Kas padeda išmatuoti visuomenės emocinį raštingumo lygį?
– Išmatuoti, žinoma, labai sudėtinga, bet psichikos sveikatos rodiklis geriausiai atspindi, kur judame. Taip pat pasitelkiami savižudybių, nusikalstamumo skaičiai visuomenėje, emigracija ir dar daug kitų objektyvių rodiklių.
Asmeninės problemos arba krizės kyla, kai tam tikru metu žmogui pritrūksta įgūdžių padėti sau ar jis negauna laiku reikiamos paramos ar pagalbos. Šiuo atveju kalbame apie artimoje aplinkoje esančius žmones: darbdavius, kolegas, šeimos narius.
Tai reiškia, kad žmogus stokojo gebėjimų, nežinojo, kaip pasielgti saugodamas save ir aplinkinius. Kad to būtų išvengta siekiame, kad jau nuo pirmos klasės vaikai ugdytų socialinius emocinius įgūdžius.
– Kodėl kai kurie tėvai neperdavė vaikams šių įgūdžių?
– Mes apskritai ilgai apie tai negalvojome. Net turime stiprias nuostatas apie emocijų reiškimą. Tad nesame kol kas karta, kuri šį raštingumą perima natūraliai. Net ir ateityje, greičiausiai ne visiems pavyks natūraliai.
Esminė problema tiek artimiausioje aplinkoje, tiek ugdymo įstaigoje – negali perduoti to, ko pats neturi ar nesimokei. Bet gera žinia yra ta, kad esame besimokanti visuomenė. Tiek vaikams, tiek ir jų tėvams yra apie ką pagalvoti. Emocinis raštingumas formuojasi nuo gimimo.
– Taigi tik atsispyrę nuo visuomenės skaudulių ir sopulių galime auginti emociškai raštingą kartą?
– Prie to dar paminėčiau individualias traumas, kurios taip pat duoda tam tikrą emocinį krūvį ir blokuoja, santykį su savimi ir kitais. Taigi labai svarbu suprasti, kokias emocijas jaučiame (visos jos mums reikalingos: nėra blogų ar gerų). Šiuo atveju neteisinga sakyti, pažiūrėk, kaip gražiai šiandien šviečia saulė, ko tau tokia bloga nuotaika? Taip bandome žmogui visaip kaip pataisyti tą jo emociją...
Bet turėtume atsisakyti šio noro. Turime ypač mokytis tapti jauriais traumas patyrusiems vaikams.
– Iš kur tas noras pataisyti emociją kitam? Iš empatijos, o gal pernelyg nejauku šalia kitaip besijaučiančio?
– Priežastis gali būti, kad man rūpi, skauda, nes labai myliu. Iš kitos pusės, kai kitiems gerai, ir man gerai (tuomet visi gerai jaučiamės).
Susideda abi priežastys. Jei žmogus augo empatiškoje aplinkoje, empatiškumą išsiugdė. Bet nepamirškime, kad jį galima ir prarasti, jei ilgą laiką jo nestimuliuosime.
Šiandien paaugliai ir jaunuoliai labiau priima ir gerbia įvairovę bei žmogaus pasirinkimus.
– Ką įvardytumėte kaip didžiausią laimėjimą ar pasiekimą šioje srityje?
– Veiklos pradžioje man ir ties smilkiniu pirštą pasukiodavo, ir kosmonaute po pranešimo salėje pavadinta buvau. Daugiau tokių dalykų nepasitaiko.
Dabar Lietuvoje jau yra organizacijų, iniciatyvų, atkreipiančių dėmesį ne tik į intelekto koeficientą, bet ir į socialinį emocinį raštingumą, emocijų svarbą ir pan.
Mūsų visuomenė yra gilaus mokymosi ir suvokimo kelyje. Mane tai labai džiugina, tačiau reikia visų mūsų susitelkimo, taip pat ir specialistų.
Žmonėms svarbu turėti galimybę ateiti, pasikalbėti ir gauti reikiamą pagalbą. Yra daug strategijų, kaip galime padėti sau, bet jų taip pat galime ir reikia mokytis. Pvz.: jei nesu įvaldęs pokalbio su savimi, nežinau, kaip sau padėti.
– Ko palinkėtumėte šeimoms?
– Palinkėčiau atidžiau klausytis vaikų, dažniau žiūrėti į jų akis, leisti pabūti kiekvienam pačiam su savimi. Čia yra mokslas: ir sunkus, ir lengvas.
Lengvas yra tada, kai pasitiki žmogumi ir supranti, kad kai kurie dalykai vyksta natūraliai, tad labai svarbus yra gebėjimas stebėti ir reflektuoti, būti atvira širdimi, būti čia ir dabar, sunku, jeigu šių gebėjimų neturi, sunku, kai privalai įsikišti ir padėti, nes tam jau tikrai reikia būti pačiam labai raštingam.
