Kas visgi yra dailės terapija? Irena Bulotienė ilgai nesvarčiusi atsako: „Tai asmenybės ugdymo ir tobulėjimo priemonė, skirta potencialiai sveikai asmenybei. Tai būdas išsakyti padrikus, ne iki galo suprastus dalykus ir suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Būdas plėtoti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, lankstumą bendraujant ir bendradarbiaujant. Savęs pažinimo procesas kylantis iš emocinių gelmių.“
Pirmieji lektorės dailės terapijos žingsniai buvo prieš 15 metų, kaip pradėjo studijuoti geštalto terapiją, o didžiausią įtaką padarė psichologė Justina Gervytė, vedusi dailės terapijos mokymus. Pašnekovė pasakoja, jog tuomet piešinio analizavimas atrodė lyg burtai ir „buvimas“ piešinyje bei dar kartą išgyventi patirtas emocijas, jausmus buvo nuostabus ir naujas dalykas.
Po pirmosios pažinties su dailės terapija, I.Bulotienė pradėjo lankyti įvairius seminarus, mokymus, kursus bei pradėjo podiplomines studijas. Labai ilgą laiką (iki 2014 metų) šios terapijos metodas neturėjo oficialių specialybės mokymų, tačiau dailės terapija tampa vis populiaresnė ir vis dažniau taikoma praktikoje.
Mitas: dailės terapija menininkams
Dažnai vyrauja mitas, jog dailės terapija skirta tik menininkams. I. Bulotienė visiškai su tuo nesutinka: „Tikrai mitas, kad dailės terapija skirta tik menininkams. Tinka visiems žmonėms – norintiems atsipalaiduoti, pažinti ir priimti save, įveikti įvairias baimes, atskleisti kūrybiškumą ir žodinę komunikaciją, atskleisti stipriąsias asmenybės puses, ugdyti pasitikėjimą savimi, sužadinti ir išnaudoti asmenybės resursus tikslui siekti.“
Visuomenėje dažnai manoma, jog dailės terapija panaši į dailės pamokas. Manoma, jog čia bus mokoma įvairiausių naujų piešimo technikų ir būdų, tačiau lektorė patikina, jog tokiuose užsiėmimuose tikrai nėra mokoma piešimo technikos: „Piešimo technikos nemokau, tai visiškai intuityvus dažų ir priemonių panaudojimas“, – teigia I.Bulotienė.
Dar dažniau manoma, jog tai lyg grupinė psichologo konsultacija. Pašnekovė sako, jog tai tikrai nėra tas pats dalykas: „Dailės terapija skiriasi nuo psichologo konsultacijos. Čia dalyviai savipažinos keliu vedami saugiai ir atsargiai, kad būtų apsaugoti nuo tų patirčių, kurioms dar nėra pasirengę. Ypač, jeigu tai vienkartinis susitikimas. Dirbant mažose, uždarose (visų užsiėmimų metu nauji žmonės nepriimami) grupėse santykis tampa atviresnis ir gilesnis. Dailės terapija padeda pamatyti ir įsivardinti silpnąsias vietas ir rasti būdų jas stiprinti. Tam reikia noro, ryžto ir įdėti daug darbo.
Psichologinės konsultacijos – tai dviejų žmonių psichologo ir kliento pokalbis, kurio tikslas padėti klientui spręsti jo konkrečius sunkumus, pagerinti emocinio gyvenimo kokybę, naujai įvertinti savo vaidmenį tame, kas vyksta ir remiantis nauju matymu, keisti elgesį.“ Paneigus pagrindinius mitus apie dailės terapijos prasmę ir esmę, toliau kalbame apie pačius užsiėmimus.
– Organizuojate dailės terapijos seminarus. Kaip ir kada kilo idėja tai pradėti?
– Viskas prasidėjo tarsi savaime. Po kiekvienų mokymų, tam, kad įsisavinčiau metodą, rinkausi grupes ir dirbau. Mačiau rezultatus ir grupės dalyvių pokyčius, išsilaisvinimą nuo nebereikalingų dalykų, atsiskleidžiantį kūrybiškumą,stiprėjantį pasitikėjimas. Mačiau, kokią naudą duoda tęstinė – ilgalaikė dailės terapija. Taip ir pradėjo grupės vykti nuolat. Vėliau pradėjau vesti seminarus su tikslu skleisti žinią, kas yra dailės terapija ir, kad kuo daugiau žmonių patirtų šio metodo unikalumą.
– Papasakokite, kaip vyksta seminarai? Koks tai procesas?
– Dailės terapijos užsiėmimuose nereikia mokėti piešti. Čia svarbiausia procesas, o ne tikslas sukurti vertingą paveikslą. Dalyvius supažindinu su akrilo dažais, piešimo įrankiais, piešimo technikomis, ir konfidencialumo principu. Dalyviai gauna konkrečias užduotis ir kiekvienas piešia individualiai iš anksto žinodamas, kiek turi laiko piešimui.
Kitą laiko dalį skiriame piešinio analizei bendroje grupėje ar pasiskirstę į mažesnes grupeles. Aptariant darbus, pirmenybė teikiama autoriui. Pokalbyje aš galiu užduoti klausimus, skatinančius į esamą situaciją pažvelgti giliau, atpažinti kilusius jausmus, emocijas, asociacijas. Grupės dalyviai gali pasidalinti savo įžvalgomis, pastebėjimais, kurie autoriui suteikia galimybę aiškiau suprasti piešinio teikiamą žinią ir atrasti kūrybiškus, naujus sprendimo būdus savo gyvenime.
– Ar reikalingas tam tikras pasiruošimas šiems seminarams? Kiek reikėtų žmogui atsiskleisti?
– Specialaus pasiruošimo nereikia. Žinoma, būtų gerai, kad žmogus bent truputį pasidomėtų ir nesitikėtų piešimo pamokų (šypsosi). Dalyvis pats nusprendžia, kiek dalinsis ir bus atviras su kitais. Prievartos tikrai nėra. Atviraudamas gauna daugiau įžvalgų ir kitokio matymo. Kartais žmogus patiria stiprius išgyvenimus ir visai nenori viešai kalbėti, tuomet gali piešinio ir savęs analizę pratęsti individualiose konsultacijose.
– Kokia šių seminarų nauda žmogui? Ar tai gali sukelti neigiamas emocijas?
– Yra atlikta daug įvairių studijų, kurios įrodo, kad dailės terapija daro poveikį fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai. Tai tarsi išpažintis sau, po kurios palengvėja, patiriamas apsivalymo jausmas. Piešinys atspindi mūsų tikruosius jausmus, įžvalgas, svajones, galimybes, resursus, skatina kūrybiškumą, saviraišką. Žmogus gauna vidinio pasaulio žemėlapį, kuris padeda orientuotis išorinėje aplinkoje. Dailės terapija padeda save stabilizuoti, patirti taiką su savimi, suvokti, kad pats gali kurti ir vadovauti savo gyvenimui, aiškiai pamatyti ir suvokti, už ką pats esi atsakingas, o už ką – ne. Iš esmės neigiamų emocijų dailės terapija nesukelia. Gali būti nauja, netikėta, įdomu, smalsu, jautru...
– Ar iš praktikos teko pastebėti, kad žmonės po tokių seminarų pasikeičia? Ar gaunate kokių atsiliepimų?
– Taip, be abejo. Po tokių seminarų ciklo, esu mačiusi, kaip žmonės pradeda gilintis į save, išdrįsta įgyvendinti savo svajones, nebebijo aplinkinių vertinimo, pakeičia darbą (dabar galiu pasakyti, kad sėkmingai) arba tiesiog būna savimi nebesistengdami kažkam įtikti. Mane visada džiugina, ypač po ilgesnio laiko, kai sako: „ ...tas piešinys apie mano tikslus ir atvedė į tikslą. Aš tada taip aiškiai pamačiau, ko trokštu...“, „... jeigu nebūčiau nusipiešusi savo ir tėvų santykio, dar ir šiandien pykčiau ant mamos..., o dabar mes apie tai pasikalbėjom ir neapykantos nebejaučiu...“, „...kai pamačiau, kad mano baimė piešinyje iš tiesų tokia maža, tapau drąsesnė...“. Nuostabu sulaukti tokių atsiliepimų.
– Tokie seminarai labiau vienkartinio apsilankymo, ar patartumėt dažniau apsilankyti?
– Patarčiau daugiau „nusipiešti“ įvairių temų, kad pamatytumėte save iš visokių pusių. Po daugiau užsiėmimų bus matomas pokytis. Juk net į veidrodį žiūrim ne vieną kartą per dieną, nors puikiai suprantam, kad nuo paskutinio pažiūrėjimo ryte nelabai kas pasikeitė iki pažiūrėjimo vakare. O kada atliekam sielos pažiūrėjimą?
