Geštalto psichoterapijos konsultantė-praktikė Daiva Žukauskienė, Vilniaus visuomenės sveikatos biure vedanti seminarus profesinio perdegimo prevencijos tema teiga, jog ne visi esame esame lenktyniniai automobiliai, tad nėra ko savęs „deginti“ siekiant žūtbūt laimėti sėkmės lenktynes.
Kasdienis bendravimas – didesnė rizika
Pašnekovės teigimu, ar patirsime profesinį perdegimą, priklauso nuo kiekvieno žmogaus profesijos, įpročių, mąstymo, požiūrio į savo darbą.
„Perdegimas neateina per vieną dieną: jį sudaro ištisa įvykių seka, kai reikalavimų sau kartelė keliama vis aukščiau, aukščiau ir aukščiau, kol vieną gražią dieną suvokiame, kad šios kartelės niekada neperšoksime. Tada ir įvyksta perdegimas. Esminis perdegimo sindromą lemiantis veiksnys – emocinis ir fizinis savo energijos pereikvojimas“, – kalbėjo D. Žukauskienė.
Esminis perdegimo sindromą lemiantis veiksnys – emocinis ir fizinis savo energijos pereikvojimas.
Geštalto psichoterapijos konsultantė-praktikė pabrėžė, jog didelę riziką patirti profesinį perdegimą turi žmonės, kuriems per dieną tenka bendrauti su daugeliu skirtingų pašnekovų, interesantų, klientų.
Kiekvienas pokalbis iš mūsų pareikalauja emocinės energijos porcijos. Pridėkime dar didelius reikalavimus sau, lūkesčius – štai ir receptas, kaip anksčiau ar vėliau patirti profesinį perdegimą.
„Jei duotume sau poilsio, laisvadienių, darbo problemas paliktume „už durų“ eidami namo – profesinio perdegimo lengvai išvengtume. Tačiau neretai darbas, profesinis gyvenimas mums tampa apskritai visu gyvenimu. Šiuolaikinė visuomenė ir aplinka mus spaudžia būti pačiais geriausiais, pačiais nuostabiausiais, lyderiaujančiais. Sukuriamas įspūdis „tu viską gali, tik pasistenk – ir padarysi“. Tačiau tiesa yra ta, jog jei nesi lenktyninis automobilis – gali spausti akseleratorių „iki dugno“, bet to greičio neišvystysi. Tik perdegsi“, – lygino pašnekovė.
Darbo psichohigiena
D. Žukauskienė priminė galbūt žiaurų, bet išminties kupiną lietuvišką posakį: „Nuvarytus arklius nušauna“. Perdegęs darbuotojas tampa nebereikalingas ne tik darbdaviui – grįžęs namo jis gali susivokti, jog ir šeima, neiškentusi nuolatinių kalbų apie darbo problemas, jį paliko.
„Perdegus padariniai jaučiami ne tik profesinėje srityje. Mums tenka keisti savo gyvenimą galima sakyti – kurti save iš naujo. O tai nėra labai lengva,“ – kalbėjo pašnekovė.
Jei jau laikomės asmeninės higienos bei etiketo, įtraukime į savo darbotvarkę ir tai, ką D. Žukauskienė vadina „darbo aplinkos higiena“ arba „darbo psichohigiena“. Ką tai reiškia? Jei esate skaitę taisykles, kas kiek laiko reikia pailsinti akis nuo žiūrėjimo į kompiuterio ekraną, tas pats galioja ir jūsų smegenims.
Jei esate skaitę taisykles, kas kiek laiko reikia pailsinti akis nuo žiūrėjimo į kompiuterio ekraną, tas pats galioja ir jūsų smegenims.
Darbo dienos eigoje darykite pertraukėles, kurių metu visiškai atsitrauktumėte nuo darbo – būtinai eikite pietauti ir pietų metu visiškai „atsijunkite“ nuo darbo problemų.
„Pasirūpinkite savo tikruoju gyvenimu – ne darbiniu! Suplanuokite, ką veiksite laisvalaikiu, ką galite padaryti naudingo sau – kaip žmogui, ne kaip darbuotojui.
Nepamirškite, jog darbas – tai kintanti aplinkybė. Paminklų už tai mums niekas nepastatys. Todėl kokybiškai dirbkime taip, kad nerūktų dūmai. O jie pradeda rūkti, kai jau nebeskaičiuojame savo laiko, dirbame viršvalandžius, darbo problemas parsinešame namo ir artimiesiems kvaršiname galvas darbiniais arba savo karjeros klausimais“, – vardijo D. Žukauskienė.
Ji pridūrė, jog darbuotojais turėtume būti daugiausia 8–10 valandų per dieną. Visas kitas laikas yra skirtas fiziniam ir emociniam tobulėjimui.
Perdega „kosmonautai“ ir „kaulų kolekcionieriai“
Geštalto psichoterapijos konsultantė-praktikė pastebi, jog visu greičiu link profesinio perdegimo skriejantys darbuotojai yra dviejų tipų: jie gyvena arba ateitimi, arba praeitimi.
„Tuos ateities mėgėjus juokais vadinu „kosmonautais“. Jie vis skrenda į priekį tam, kad galėtų kažkada ateityje pradėti normaliai gyventi. Kažkada. Na, o kitas tipas – tokie „kaulų kolekcionieriai“. Jie jau seniai suvalgė mėsą, tačiau mėgta dar ir dar kartą nulaižyti likusius kauliukus ir pasvarstyti: o jei būčiau daugiau pakepęs? O gal reikėjo pasirinkti kitus prieskonius?
O kas būtų, jei...?“ Jų energija yra praeityje. Jei gyvename ateitimi ir praeitimi, vadinasi, nesirūpiname dabartine savo psichologine sveikata“, – dviejų į perdegimą linkusių žmonių tipus atskleidė D. Žukauskienė.
Pašnekovės teigimu, jos vedami užsiėmimai ir yra skirti sustabdyti žmogų „čia ir dabar“, priversti susimąstyti, kokiu tempu jis gyvena, ir ar apskirtai gyvena dabartiniame laike.
Ji pasidžiaugė, jog žmonės darosi vis sąmoningesni – anksčiau į psichoterapijos praktikę kreipdavosi profesinį perdegimą jau patyrę žmonės. Dabar, paplitus sveikai gyvensenai, žmonės domisi ne tik ką deda į burną, tačiau ir savo psichiniais bei fiziniais resursais, siekia tinkamai sudėlioti savo mintis, išsiugdyti sveiką požiūrį į gyvenimą.
Daugybė vidutinius gabumus turinčių žmonių taip pat laimingai gyvena – nereikia iš savęs spausti tik maksimaliai aukšto rezultato.
„Žmonės domisi: kas bus, jei ir toliau gyvensiu lentyninio automobilio greičiu, nors iš tiesų juk juo nesu. Ne visiems lemta būti lyderiais. Daugybė vidutinius gabumus turinčių žmonių taip pat laimingai gyvena – nereikia iš savęs spausti tik maksimaliai aukšto rezultato“, – kalbėjo pašnekovė.
Nuramintos emocijos
D. Žukauskienė paragino nepasiduoti visuomenės spaudimui: „Tu gali! Tik pasistenk, dirbk dar daugiau!“. „Ne, negaliu“ – sudėtinga tai ištarti sau, o dar sudėtingiau – darbdaviui.
Vis tik pašnekovė pataria susidėlioti prioritetus: ar dirbame tam, kad gyventume, ar gyvename, kad dirbtume?
„Pasakykite vadovui: „šiandien jau užteks, aš padirbėjau, dabar einu gyventi savo asmeninio gyvenimo“. Savo prioritetus galite apginti tik užsiauginę stiprų stuburą. Antraip dirbsite iki perdegimo, kai išnyks viskas – ir darbas, ir darbdavys, liksite tik pats su savimi“, – sakė pašnekovė.
Kaip išmokti užverti darbovietės duris ne tik fiziškai, bet ir savo galvoje?
„Kiekvienas receptus kaip „atsijungti“ kaupia per visą savo gyvenimą. Tai – individualu, – sako D. Žukauskienė. – Dar vieną problema: labai dažnai „gyvename“ tik savo galvoje. O juk būtent galva ir neleidžia uždaryti tų darbovietės durų. Turime suteikti malonumo, poilsio ir savo kūnui bei emocijoms“, – kalbėjo D. Žukauskienė.
Ji patarė pirmiausia išvalyti galvą nuo minčių apie darbus – užimti ją tuo, kas jums įdomu, malonu, antra, nuraminti savo emocijas, trečia – suteikti poilsio ir malonumo savo fiziniam kūnui – masažais, sportu, mankštomis, SPA procedūromis. Šie trys žingsniai padės apsisaugoti nuo profesinio perdegimo.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
