Daugybė žmonių, kamuojamų „ilgojo COVID“, negali dirbti visu pajėgumu net ir praėjus šešiems mėnesiams po infekcijos – tai buvo nustatyta atlikus plataus masto pacientų apklausą.
Iš pradžių manyta, kad COVID-19 iš esmės yra kvėpavimo takų liga, nuo kurios dauguma žmonių pasveiksta per dvi tris savaites, bet pandemijai tebesitęsiant pastebima vis daugiau atvejų, kai žmonėms simptomai išlieka ištisus mėnesius.
Šie ilgalaikiai ligoniai, kurių simptomai paveikia įvairiausias organų sistemas – nuo širdies ir kraujagyslių iki smegenų – yra tikra mįslė medikams. Iki šiol nėra paaiškinimo, kodėl jiems taip nutiko, nėra ir standartizuoto ilgalaikio jų gydymo plano.
Maždaug 65 proc. tyrimo respondentų teigė, kad simptomus jautė bent šešis mėnesius.
Kol kas nežinoma, koks yra „ilgojo COVID“ mastas ir poveikis, tačiau naujausi duomenys kelia nerimą. Viename didžiausių iki šiol atliktų tyrimų, „Patient Led Research for Covid-19 “ (jį inicijavo ir atliko COVID-19 sirgę mokslininkai), kuris dar nerecenzuotas, buvo apklausti 3762 žmonės nuo 18 iki 80 metų iš 56 šalių. Jie devyniomis skirtingomis kalbomis atsakė į 257 klausimus.
Buvo užregistruoti 205 simptomai, pasireiškę 10 organų sistemų. Vidutiniškai respondentai patyrė simptomus devyniose skirtingose organų sistemose.
„Tai skyrius, kurio dar nėra jokiame medicinos vadovėlyje, ir šia tema dar beveik nepaskelbta jokių didelių mokslinių tyrimų. Dabar stumiamės į priekį tiesiog suvedinėdami didelius skaičius ir statistinius duomenis ir žiūrėdami, kaip jie patvirtina ar paneigia mūsų nuojautą apie tai, kas vyksta.
Daug dalykų mums yra gana nauji. Niekas negalės išspręsti šios problemos, kol nesugebėsime aiškiau apibrėžti, kas vyksta“, –theguardian.com cituoja Danny Altmanną, Londono imperatoriškojo koledžo imunologijos profesorių.
Analizė buvo atliekama tik tiems respondentams, kurie sirgo ilgiau kaip 28 dienas ir kurių simptomai atsirado iki 2020 m. birželį, todėl simptomus buvo galima stebėti vidutiniškai pusę metų.
Maždaug 65 proc. tyrimo respondentų (2454 žmonės) teigė, kad simptomus jautė bent šešis mėnesius. Populiariausi simptomai, kurie pasireiškė ir po šešių mėnesių, buvo nuovargis, prasta savijauta po didelio fizinio krūvio, kognityvinė disfunkcija („smegenų rūkas“), nemalonūs neurologiniai pojūčiai, galvos skausmai, atminties sutrikimai, nemiga, raumenų skausmai, širdies permušimai, dusulys, galvos svaigimas / pusiausvyros sutrikimai, kalbos ir kalbėsenos sutrikimai.
Beveik 86 proc. respondentų patyrė ligos atkryčius, kuriuos dažniausiai sukeldavo fizinis aktyvumas, stresas, intensyvi mankšta ir protinė veikla. Kiti rečiau pasitaikantys simptomai, tokie kaip naujos alergijos, veido paralyžius, priepuoliai, pablogėjęs regėjimas ar klausa, buvo svarbūs tolesnio tyrimo tikslai, teigia D.Altmannas.
Atminties ir kognityvinės disfunkcijos, kurias patyrė daugiau kaip 85 proc. respondentų, buvo labiausiai paplitę ir pastoviausi neurologiniai simptomai. Tyrimo autoriai nustatė, kad jie buvo vienodai paplitę tarp visų amžiaus grupių ir turėjo didelės įtakos respondentų darbingumui.
45 proc. respondentų teigė, kad jiems reikėjo sutrumpinti savo darbo valandas, palyginti su buvusiomis prieš ligą, o maždaug 22 proc. per apklausą dar nedirbo, nes to neleido jų sveikatos būklė.
Tačiau tyrimo išvadas reikia interpretuoti atsargiai. Dauguma respondentų buvo anglakalbiai, baltaodžiai ir priklausė aukštesniam socialiniam ir ekonominiam sluoksniui. Dauguma dalyvių informavo tyrėjus, kad turi gretutinių sveikatos sutrikimų, tokių kaip alergija, migrena ir astma.
Atminties ir kognityvinės disfunkcijos buvo labiausiai paplitę ir pastoviausi neurologiniai simptomai.
Be to, tik mažiau nei trečdalis apklaustųjų turėjo patvirtintą COVID-19 infekciją. „Gali būti skirtumų, kalbant apie tuos, kuriems užsikrėtimas patvirtintas teigiamu testu, ir tuos, kurie testo neatliko“, – sakė daktaras Timas Nicholsonas, kuris yra vienas Karališkojo koledžo suburtos specialistų komandos, padedančios įsteigti NHS finansuojamas klinikas „ilgojo COVID“ pacientams, narys.
Tyrime dalyvauti buvo kviečiami į šias klinikas kreipęsi pacientai, todėl duomenys nebūtinai atspindi bendrosios populiacijos arba mažiau pasiturinčių žmonių situaciją, nors šie patiria didesnę riziką susirgti COVID-19, sakė Nisreen Alwan, Sautamptono universiteto visuomenės sveikatos docentė:
„Žmonės, visiškai atsigavę po „ilgojo COVID“, bus mažiau linkę dalyvauti tokiame liekamųjų reiškinių tyrime, todėl mokslininkams sunkiau lyginti tuos, kurie visiškai pasveiksta, su tais, kuriems lieka negalavimų ir po ligos.“
Ilgai išliekantys neurologiniai sutrikimai, galintys pasireikšti hospitalizuotiems COVID-19 pacientams, paskatino gydytojus stebėti pacientus dar kelis mėnesius po to, kai šie buvo išrašyti iš ligoninės. Italijos Breščios universiteto neurologai nustatė, kad trečdalis iš 165 stebėtų buvusių COVID-19 pacientų, kuriems buvo atlikta neurologinė apžiūra praėjus šešiems mėnesiams po to, kai buvo išrašyti iš ligoninės, turėjo vienokių ar kitokių sveikatos problemų.
Jų simptomai labai skyrėsi – nuo atminties ir dėmesio sutrikimų iki nemigos, nuovargio, drebulio ir uoslės praradimo. Standartiniai tyrimai parodė, kad beveik 40 proc. pacientų turėjo neurologinių anomalijų, kurios buvo sunkesnės tiems, kuriuos liga buvo paveikusi labiausiai.
Išvadose pabrėžiama ir tai, kaip svarbu nustatyti „dar neaiškų tikrąjį Sars-CoV-2 infekcijos poveikį smegenų būklei“.
Norėdami atsižvelgti į jau egzistuojančias sąlygas, gydytojai įvertino ligoninėje esančius pacientus ir patikrino jų ligos istorijas, tačiau gali būti, kad kai kurie pacientai, kol dar nebuvo užsikrėtę, jau turėjo nenustatytų kognityvinių sutrikimų.
Savo tyrime, kuris dar turi būti peržiūrėtas kolegų ir publikuotas medicinos žurnale, gydytojai teigia, kad, atrodo, joj ilgalaikės neurologinės problemos gana dažnai pasitaiko ir pacientams, kuriems ligos eiga buvo ne tokia sunki. Išvadose pabrėžiama „ilgalaikių tolesnių programų svarba tinkamai prižiūrint pacientus“ ir tai, kaip svarbu nustatyti „dar neaiškų tikrąjį Sars-CoV-2 infekcijos poveikį smegenų būklei“.
