Spalio 20 dieną minimos nacionalinės Dauno sindromo dienos proga rinkos tyrimų bendrovė „Nielsen“ skelbia pirmą kartą visose trijose Baltijos šalyse atlikto tyrimo, kuriuo siekta išsiaiškinti žodžio „daunas“ vartojimą bei keliamas konotacijas, rezultatus.
Pakantumo lygis Baltijos šalyse varijuoja
Lietuvos gyventojai dažniau nei latviai ar estai susiduria su situacijomis, kai pasipiktinus žmogaus elgesiu jis tiesiog apšaukiamas „daunu“. Tokių respondentų mūsų šalyje yra 84 proc., Latvijoje ir Estijoje, atitinkamai 75 ir 69 proc.
Etikečių klijavimui nepakantumo daugiausiai Latvijoje – čia net 89 proc. žmonių teigia, kad jiems toks prasivardžiavimas nepriimtinas. Lietuvoje taip manančiųjų yra 88 proc., Estijoje 87 proc. Požiūris šiek tiek koreguojasi žmonių, turinčių Dauno sindromą atžvilgiu. Tik 10 proc. lietuvių atrodo galima vadinti žmogų su Dauno sindromu daunu, Latvijoje ir Estijoje pakantumo riba yra aukštesnė ir siekia 13 bei 17 proc.
Toks tiesmukumas yra nemandagus, įžeidus, skaudina ne tik šį sindromą turinčius žmones, bet ir jų artimuosius.
„Estijoje beveik penktadalis apklaustųjų nemato nieko blogo, jei genetinį sutrikimą turintis žmogus būtų pavadintas daunu. Toks tiesmukumas yra nemandagus, įžeidus, skaudina ne tik šį sindromą turinčius žmones, bet ir jų artimuosius. Paradoksalu, kad 70–90 proc. Baltijos šalių gyventojų tai supranta, bet tuomet kaip susidaro situacijos, kuomet daunais vadinami su tuo niekaip susiję žmonės?“, – pastebi „Nielsen“ vadovė Baltijos šalims Ilona Lepp.
Lietuvoje visuomenės nuomonės tyrimas Dauno sindromo tematika atliekamas nuo 2016 metų kovo ir duomenys rodo, kad per keletą metų tolerancija žeminančiam žargono klijavimui šalyje sumažėjo.
Šiuo metu nuo 14 iki 10 proc. sumažėjo manančiųjų, kad žmogus su Dauno sindromu gali būti vadinamas daunu, o nuo 15 iki 12 proc. – kad daunu gali būti vadinamas žmogus, neturintis Dauno sindromo. Iš kitos pusės, net 47 proc. Estijos, 44 proc. Lietuvos ir 43 proc. Latvijos gyventojų žodį daunas vis dar laiko kvailo žmogaus sinonimu.
Norinčiųjų atskirti vaikus – jau nedaug
Kol viešoji erdvė lūžta nuo Dauno sindromą turinčių plaukikų, modelių ar balerinų, Lietuva išgyvena buvusio ilgo izoliacijos laikotarpio pasekmes, kuomet Dauno sindromą turintys vaikai būdavo nukreipiami į internatus, o talentų juose net nesistengta ieškoti. Vis dėlto, Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalugienė pastebi, kad situacija švietimo įstaigose nuolat gerėja.
„Miestuose teigiama dinamika spartesnė, mažesniuose miestuose judama kiek lėčiau. Tačiau ir iš pačių tėvelių dabar dažniausiai sulaukiame ne baimės ar noro atsiriboti, o klausimo: kuo galėtume padėti? Anksčiau vaikai su Dauno sindromu dažniausiai pakliūdavo į specialias mokymo įstaigas, augo izoliuoti, todėl net ir užaugę jie negali parodyti viso savo potencialo. Tuo metu šiuolaikiniai vaikai daro viską, kaip ir jų bendraamžiai – užsiima sportu, plaukimu, gimnastika ir kitais hobiais“, – teigia N.Šalugienė.
Baltijos šalių visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad vaikams su Dauno sindromu daugiausiai tolerancijos rodoma Lietuvoje. Čia 49 proc. apklaustųjų pasisako už Dauno sindromą turinčių vaikų integravimą bendrojo lavinimo darželiuose ir mokyklose. Latvijoje taip manančių žmonių yra 36 proc., o Estijoje – 34 procentai.
Atitinkamai mažiausia, arba 37 proc. apklaustųjų dalis mano, kad pirmiausiai reikėtų nustatyti vaiko gebėjimo lygį ir tik tuomet spręsti, ar jį ugdyti bendroje, ar specialioje mokykloje. Už tikslingą atranką pasisako 49 proc. Latvijos ir 51 proc. Estijos gyventojų.
Atliekant apklausą atsirado ir manančių, kad su Dauno sindromą turinčių vaikų ugdymu apskritai nereikia gaišti laiko, nes tai neva beprasmės pastangos. Lietuvoje ir Estijoje atsirado apie 0,3 proc., o Latvijoje – 1 proc. tokių respondentų.
„Faktas, kad situacija keičiasi į gera. Jaučiasi, kad visuomenė vis labiau pasirengusi priimti žmones su Dauno sindromu ir nori jiems padėti“, – sako N.Šalugienė.
„Nielsen“ tarptautinę apklausą atliko šiemet balandį, joje dalyvavo 16–64 metų žmonės: 1607 respondentai Lietuvoje, 1608 Latvijoje ir 1610 Estijoje.
