Kodėl taip nutinka
Pasak Baltijos Amerikos klinikos gydytojos chirurgės Mildos Kaupienės, įgimtas dviejų ar daugiau pirštų suaugimas yra viena dažniausių įgimtų plaštakos anomalijų.
Dažniausiai pasitaiko, kai šeimoje niekada nieko panašaus nėra buvę, o štai vienam vaikučiui sporadiškai šis defektas išsivysto. Visgi apie 10–30 proc. atvejų įgimtos pirštų deformacijos susijusios su paveldimumu ir jos perduodamos iš kartos į kartą.
Sindaktilija kliniškai pasireiškia labai įvairiai. Plaštakų srityje apie 40–60 proc. atvejų būna suaugę trečias ir ketvirtas pirštai, rečiau – ketvirtas ir penktas arba antras ir trečias, rečiausiai – pirmas ir antras. Pėdų srityje dažniausiai suauga antras ir trečias pirštai. Beveik pusei tokių kūdikių defektas pasireiškia abiejose plaštakose, berniukams – 2 kartus dažniau nei mergaitėms.
„Tam tikrais atvejais ši patologija gali būti susijusi su konkrečiu sindromu. Tokiais atvejais pirštų suaugimas yra mažiausia bėda, kadangi sindromas pasireiškia rimtesnėmis širdies sistemos, nervų sistemos, judėjimo aparato ar sisteminėmis ligomis. Neretai ši anomalija net padeda įtarti ir diagnozuoti sindromą. Tačiau tuomet dažniausiai būna sudėtingesni atvejai – gali būti suaugę visi pirštai, nepilnai išsivysčiusi plaštaka, išsivystę papildomi pirštai, kaulinės anomalijos ir pan. O jeigu mes matome, kad yra suaugę tik du vienos ar abiejų rankų pirštukai, bet nerandame jokių kitų patologijų, galima spėti, kad vaisiaus vystymosi eigoje tiesiog neatsiskyrė odelė. Beje, tokių atvejų ir yra daugiausiai“, – teigė pašnekovė.
Kaip vyksta operacija
Nors tėvai, kuriems gimsta suaugusius pirštus turintis kūdikis, labai nerimauja dėl ateities, gydytoja tikina, kad tai pakankamai gerai koreguojamas defektas – po operacijos dažniausiai sėkmingai atstatoma ir pirštų funkcija, ir estetinis vaizdas. Tokios operacijos, atliekamos ir Baltijos ir Amerikos klinikoje. Jeigu atvejis sudėtingesnis, šimtu procentų atstatyti pirštų funkciją pavyksta ne visada, tačiau padėti taip pat galima.
Rekonstrukcinės pirštų operacijos trukmė priklauso nuo atvejo sudėtingumo, tačiau vidutiniškai jos trunka apie 2 valandas.
„Dažniausiai pirštai būna suaugę oda ir tereikia ją atskirti. Tačiau operacijos sudėtingumas tame, kad atskyrus pirštus jiems trūksta odos. Todėl jos tenka paimti iš kitos kūno vietos ir priauginti pirštuose. Dažniausiai odos šiam tikslui imama iš kirkšnies, nes šioje vietoje ji tampri, lengvai atsistato, o įpjovimo siūlė mažai matoma ir gražiai sugyja. Daug rečiau odos imama iš priekinio dilbio paviršiaus. Būtent todėl ir užtrunka operacija, kad reikia ne tik atskirti pirštus, bet ir pridėti papildomą odelę.
Po operacijos vaiko ranka 2–3 savaitėms įmobilizuojama gipso langete. To reikia, kad kūdikis operuotos vietos nenusidraskytų ar kaip nors kitaip nepažeistų. Per tą laiką pridėta papildoma oda gražiai prigyja. Nuėmus gipsą vaikas gali pradėti pilnai judėti. Operacijos metu dažniausiai naudojami tirpūs siūlai, todėl vėliau jų ištraukti neprireikia. Vaikai ir jų tėveliai išvengia papildomos stresą keliančios procedūros“, – pasakojo šias operacijas atliekanti gydytoja M.Kaupienė.
Ar visada būtina operuoti?
Operacijos kūdikiams paprastai atliekamos nuo 6–12 mėnesių. Anksčiau jų daryti nerekomenduojama, kadangi tik nuo šio amžiaus sustiprėja kūdikio imunitetas. Jeigu pirštų suaugimas nedidelis, skubos operuoti labai ankstyvame amžiuje nėra.
Delsti nereikėtų tais atvejais, kai būna pakankamai daug suaugę skirtingo ilgio pirštai. Tuomet trumpesnis pirštas neleidžia augti ilgesniam ir pirštai deformuojasi, pradeda riestis. Dėl to gali sutrikti plaštakos ar pėdos funkcija. Taigi operacija reikalinga, kad normaliai vystytųsi plaštaka, nesutriktų jos funkcija ir vaikas galėtų suimti tiek smulkius, tiek didesnius daiktus. Antra, tai suteikia galimybę koreguoti estetinį defektą, kuris, augant vaikui, tampa labai svarbus.
Jeigu yra kelių pirštų suaugimas ar abiejų plaštakų patologija, gali prireikti kelių operacijų. Norint tai padaryti per vieną kartą, užtruktų pernelyg ilgai, o kuo ilgesnė narkozė, tuo daugiau pašalinių reiškinių ji gali sukelti, be to, reikėtų daugiau vietų gipsuoti, o tai nepatogu kūdikiui. Kita operacija dažniausiai planuojama praėjus 6 mėnesiams po pirmosios.
„Tačiau jeigu vieni pirštai visiškai suaugę, o kiti – nepilnai, stengiamės juos atskirti per vieną operaciją. Suaugusių pėdų pirštų tam tikrais atvejais nebūtina operuoti: kai neįtrauktas kojos nykštys, pirštai suaugę ne daug ir netrukdo vienas kitam vystytis. Žmonės su jais pragyvena visą gyvenimą, kadangi pėdos funkcijai šis defektas netrukdo. Beje, suaugusių pirštų problema neaplenkia ir Holivudo. Žinoma, kad aktorius Ashtonas Kutcheris turi du suaugusius kojos pirštus“, – pasakojo gydytoja.
Tiesa, būna ir taip, kad operaciją vyresniame amžiuje tenka pakartoti, koreguoti randus ar naujai suformuotą tarpupirštį. Mat vaikui augant kartais tarpupirštis vėl pakyla į viršų ir reikia papildomos operacijos jį nuleisti atgal į vietą. Randų formavimasis yra labai individualus, tačiau dažniausiai vaikams gyja gerai. Jeigu randai hipertrofuoja, trukdo, juos taip pat galima koreguoti chirurgiškai arba lazeriu.
Priauginta oda nuo natūraliai toje vietoje esančios dažniausiai mažai skiriasi, nuo pjūvių likę randai slepiasi tarpupirštyje, todėl paprastam stebėtojui mažai pastebimi. Taigi žmogus drąsiai gali džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.
